Kai kalbos ir žodžiai nesutampa: žadėjo dėl merginos kovoti, bet nė nepabandė

 (83)
Džiaugiesi ir būni laiminga, net nepagalvodama, jog žmogus, privertęs tave taip jaustis, gali viską apversti aukštyn kojom...
© Shutterstock nuotr.

Visada buvau toks žmogus, kuris visur įžvelgia optimizmą, su visais elgiasi pagarbiai ir draugiškai. Niekada nenuvertinau savęs, bet ir nekėliau aukščiau kažko. Visada maniau, ir tebemanau, jog nusipelniau meilės, gražios meilės, gyvenime. Bet...Yra kaip yra..

Istorija prasidėjo pavasarį, kovo viduryje. Netikėtai, darbo metu, sutikau vaikiną, matėmės pirmą kartą gyvenime, bet išvydę vienas kitą, abu vienu metu nusišypsojome. Vėliau jis susirado mane, turbūt populiariausiame socialiniame tinkle ir taip pradėjome bendrauti. Tuo metu man buvo sunku, turėjau draugą, buvau labai prisirišusi prie jo, bet mūsų norai nesutapo ir patyriau skaudžias skyrybas. Tuo metu buvau palūžusi ir sutiktas vaikinas man labai padėjo. Ilgas bendravimas internetu perėjo į telefoninį. Skambučiai kiekvieną dieną, žinutės, nuolatinis dėmesys, komplimentai, pokalbiai visą dieną... Galiausiai susitikome, pabendravome „gyvai“, patikome vienas kitam. Po kiek laiko pradėjom draugauti.

Mūsų santykiai buvo keistoki. Dėl jo darbo sąlygų susitikdavome tik vakarais, ilgai šnekučiuodavomės, tarkim, stovėjimo aikštelėje. Pradžioje man tai tiko, patiko su juo kalbėtis, juokauti. Bet laikui bėgant norėjosi kažko daugiau nei stovėjimo aikštelėse, norėjosi bendros veiklos, kažko prasmingesnio.

Atėjo vasara, jos metu daug dirbau Palangoje, todėl vieną kartą jis atvažiavo prie jūros ir ten praleidome turbūt pačias gražiausias mūsų draugystės akimirkas, kurių niekada nepamiršiu. Nepaisant to, viena išvyka prie jūros, negalėjo pakeisti to, kad kažkas tarp mūsų negerai. Pamažu prasidėjo pykčiai, kivirčai. Nuolatiniai jo žodžiai - „kantrybės, viskas išsispręs, viskas bus gerai“ - iš pradžių įtikino mane, bet po to tai tapo tik tuščiais, nieko nereiškiančiais žodžiais. Kaip bebūtų keista, vis dar tikėjau juo, tikėjau, jog jis atras man laiko, padarys tai, ką žadėjo.

Momentas, kai supratau, jog nieko nebus, buvo tada, kai pradėjau juo nepasitikėti. Sužinojau, kad jis nuo manęs slepia dalykus, kuriuos, kaip jo mergina, tikrai turėjau žinoti. Aišku, tai buvo tik laiko klausimas, kada viską sužinosiu. Pokalbis vis dėlto nebuvo toks, kokio tikėjausi. Norėjau išsiaiškinti, tikėjausi, kad ir jis norės kažką paaiškint, galiausiai susipykome ir jis išvažiavo, nieko taip ir nepasakęs. Sulaukė skambučio, per kurį jo kažkas paprašė kažkur nuvažiuoti, ir išvažiavo. Skaudžiausia, kad jis galėjo grįžti, bet tiesiog negrįžo.

Vėliau teisinosi, jog norėjo daug ką pasakyti, bet tiesiog nespėjo. Ir tokius pasiteisinimus girdėdavau dažnai. Tada prasidėjo frazės - „gal viską pamirštam?“. To padaryti negalėjau... Prisimenu jo žodžius, jog kovos dėl manęs, nesvarbu, kas benutiktų. Jis nė karto taip ir nepabandė ištaisyti savo klaidų, atsiprašyti, „kovoti“. Tada ir pasijaučiau nereikalinga.. Supratau, jog nebegaliu būti su žmogumi, kuriam nesu reikalinga, kuris tik kalba, bet veiksmais parodo visai kitką.

Ir štai, dabar sėdžiu prie kompiuterio, rašau šią istoriją ir mąstau, jog daugiau niekada gyvenime neskubėsiu. Neskubėsiu prisirišti prie žmogaus, kurio gerai nepažįstu, nes, kaip pamokė gyvenimas, tokie dalykai nuvilia. Be abejo, vis dar tikiu meile, ne ta „princesių, baltų žirgų ir princų“, bet ta, kuri suteikia pasitikėjimą, rūpestį ir šilumą, gražias, vertingas akimirkas. Tiesiog reikia neskubėti ir rasti tinkamą žmogų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Šis rašinys skirtas konkursui „Skyrybų drama: mano širdis buvo sudaužyta...“

Papasakokite apie savo skyrybų dramą – gal ši padės lengviau pasijusti tam, kurį dabar slegia panašios problemos? O gal turite receptą, kaip išgydyti sužeistą širdį? Pasidalinkite, kas nutiko jūsų santykiuose, kad meilė staiga dingo iš gyvenimo.

Nuoširdžiausios istorijos autoriui suteiksime prizą: Nicholas Sparks knygą „Saugus prieglobstis“, kurioje papasakota dviejų žmonių meilės istoriją, ir Giselos Leonie Teschenke knygą „Grožio paslaptys: 5 Tibeto pratimai“.

Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skyrybos“ iki lapkričio 18 d.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (108)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (85)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...