Teigiama, kad žmogus gali būti laimingas ir sveikas pasirinkęs lytį, kuri nesusijusi su biologine ir skatinama eksperimentuoti.
Nors ši teorija nepagrįsta jokiais įrodymais (tiksliau atvirkščiai), nei sveika nuovoka, nei universalia žmonijos patirtimi, paaiškėja, kad „gender mainstreaming“ aktyviai skverbiasi į Lietuvos mokyklas.
Štai Tolerantiško Jaunimo Asociacija (TJA) neseniai vykdė projektą „Pabėgėlių integravimas į visuomenę taikant aktyvios socializacijos metodus“ ir atliko tyrimą bei paruošė leidinį „Tolerancija ir multikultūrinis ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose“. Projekto autoriai yra J. Reingardė, N. Vasiliauskaitė, V. Valentinavičius ir kiti, recenzentė- M. A. Pavilionienė.
Leidinyje teigiama, kad pagrindinis projekto tikslas- didinti pabėgėlių integracijos galimybes ir mažinti socialinę jų atskirtį. Kaip siūloma tai įvykdyti? Pradėti nuo mokyklinių vadovėlių bei programų keitimo. Pavyzdžiui, tirdami vieną mokyklinį etikos vadovėlį autoriai nurodo jų nuomone stereotipų formavimą vaikams: „užuot lavinus kritinį mąstymą, skatinamas kognityvinis paprastumas, polinkis į stereotipus, naivias schemas, aklas pasikliovimas „liaudies išmintimi“, Katalikų Bažnyčia ir „tradiciniais autoritetais““. Piktinamasi vadovėlio nuostata, kad „visi pacituoti klasikai (Markas Aurelijus, G.K. Chestertonas, M. Valančius ), tiek folkloro tradicijos apie moralę, autoritetą, nusistovėjusias bendruomenines normas manė tą patį, visi jautė pagarbą tai pačiai tradicijai, visi laikėsi tos pačios moralės.“
Bet juk iš tikro mūsų kultūrą formavo aukščiausi krikščionių, antikos, taip pat musulmonų minties, teisės ir mokslo pasiekimai. Ji iš tiesų pagrįsta bendražmogiškomis vertybėmis ir archetipais. Ar Markas Aurelijus (kurio pažiūros laikomos artimomis krikščioniškoms) nesakė, kad „net tavęs nekenčiantieji pagal savo prigimtį yra tavo draugai“? Kadangi kalbame apie pabėgėlius, prisiminkim ir Konfucijaus mokymą, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra tobulinti save. Musulmonų pasaulėžiūrai taip pat artimesnės mūsų etinės tradicijos, nei „senos“ moralės atmetimas.
Toliau istorijos vadovėlyje tyrimo autoriai mato nacizmo apraiškų, o apklausę vaikus randa daugybę mąstymo stereotipų, pradedant šeimos samprata, baigiant kitataučiais ir homoseksualais. Bet ar visada stereotipai yra blogis? Jie pavyzdžiui gali rodyti kas žmogui yra sveika ir patikrinta daugelio kartų.
Tačiau leidinyje raginama naikinti visus stereotipus. Kaip tai padaryti? Kaip ne keista, pasitelkiant minėtą „gender“ programą: „rekomenduotina mokyklos aplinkoje ypač stiprinti švietimą lyčių lygybės ir seksualinės orientacijos įvairovės bei nediskriminavimo srityje. Būtina ugdyti mokinių gebėjimą atpažinti heteroseksizmą ir jo poveikį skirtingoms socialinėms grupėms, taip pat pristatyti alternatyvias lyties bei seksualumo sampratas. Homofobija neatsiejama nuo dualistinio patriarchalinio lyčių modelio taikymo“. Kitaip tariant teigiama, kad gerai sutarsim su pabėgėliais, jei homoseksualumą paskelbsime norma o gal siekiamybe, o tradicinę lyčių skirtingumo sampratą ir santykius - blogio priežastimi.
Ar tai tiesa? Ar ne šeimoje per šimtmečius išsaugotas mūsų tautinis identitetas, nepriklausoma dvasia, ar ne tradicinėse aukštos moralės šeimose išaugo mūsų šviesuoliai? Tiesa, lietuviška šeima serga, bet ar leisim ją visai sugriauti? Antilopės gindamos jauniklius apstoja juos ratu, atsukdamos ragus pavojui. Manau, kad lietuviai tada norės gimdyti ir auginti vaikus, kai visi elgsimės kaip tos antilopės. Jau matėme vaikų gynimo ženklų. Mūsų tauta daugiau vadovaujasi intuicija, todėl kartais nemokam žodžiais paaiškinti, bet jaučiame, kai kažkas yra ne taip.
Daugelyje vakarų valstybių minėtas stereotipų naikinimas taikomas mokyklose vis agresyviau, mokant vaikus mums sunkiai suvokiamų dalykų ir nepaisoma tėvų nuomonės. Kaip tas įsigalėjo? Aišku suveikė netikėtumo efektas, juk buvo motyvuojama „vaikų švietimu“ ir „neberibotu lytiškumo supratimu“, „prigimtine vaiko teise“,„mažumų gynimu nuo diskriminacijos“. Skamba įtaigiai, o šiuolaikinė visuomenė dar neranda argumentų, kurie išaiškintų tikrąjį šių burtažodžių turinį ir pagrįstų, kad moralės nepaisymas ir viešas melas yra pavojingi.
Be to lygių galimybių nešėjai jau tapo politine jėga ir turi strategiją. Grindžia savo veiklą kaltinimais diskriminacija, stebi ir skundžia, iškreipia jiems reiškiamus priekaištus ir meta kritikams. Suburia ir paruošia jaunimą efektyviai skleisti idėjas. „Progresyviausiose“ šalyse jau įstatymiškai reglamentuota net vadinamoji hate speech („neapykantos kalba“), tai cenzūra, kuri draudžia kritiką. Tikriausiai nemažą įtaką daro ir suinteresuotos grupės, pavyzdžiui pornoindustrija, kontraceptikų gamintojai ir kt.
Koks tai procesas žvelgiant plačiau? V. Bukovskis, žymus rusų disidentas, politinis ir visuomenės veikėjas vadina šią įsigalinčią ideologiją politkorektškumu - visuomenės „sulyginimu“. Siekiant ginti mažumas iš tikrųjų daroma žala. Pavyzdžiui dėl neįgaliųjų įstatymas nurodo visoms parduotuvėms turėti prieigas, o tai žlugdo smulkųjį verslą, visoms moterims liepia grįžti į darbą, net jei jos nori auginti vaiką, dėl musulmonų viešai uždraudžiama švęsti Kalėdas, nors jie to neprašo, o tada suvaržomos ir musulmonų tradicijos. Aukštosios mokyklos privalo turėti numatytą juodaodžių dėstytojų skaičių ir dar daug kitų keistenybių. Be to būtinai atsiranda priešas, kuris trukdo lygiavai, kažkieno teisėtiems ar neteisėtiems reikalavimams. Priešais jau tapo vyrai, religija. Anot V. Landsbergio kuriamas „gyvūlių ūkis“.
Ideologiniai sprendimai visada yra primityvūs, mechaniniai, neatsižvelgiantys nei į vidinį žmogaus pasaulį, nei į trapius, pasitikėjimu pagrįstus tarpusavio santykius. Sunku prognozuoti kas atsitiks, jei šiuolaikinė visuomenė bus supriešinta, o vaikams sakoma netiesa ir griaunama jų dorovė. Tai tikrai nepadės pabėgėliams organiškai įsilieti į mūsų gyvenimą ir gresia nelaimėmis. Svarbiausias darbas turėtų vykti viešoje erdvėje: sakant tiesą, kad ir trumpai, bet dažnai. Ypač inteligentiškas elitas galėtų duoti daug naudos, bent keletą minučių per dieną paskiriant visuomenės švietimui, nes viešas žodis turi didelę galią.
Reikia pasakyti, kad yra tikrai gerai veikianti pabėgėlių integravimo programa, kuria remiasi pradinė mokykla „Saulės spindulys“ Kroatijoje. Šis projektas pradėtas 1995 m. po dramatiško konflikto, skaudžiai paveikusio Kroatijos, Bosnijos ir Serbijos tautas. Tai konkretus ir besitęsiantis indėlis į kultūrą ir taiką. Į mokyklą priimami įvairių etninių grupių ir religijų pabėgėlių vaikai iš karo zonų. Ugdymas ten vyksta bendražmogiškų vertybių pagrindu, priimant kitą su jo kultūra, leidžiant būti savimi ir nieko neprimetant. Jis davė patirtį, kuri jau žinoma ir naudojama visuose žemynuose. Šiuo projektu taip pat domisi dėstytojai musulmonai ir studentai iš įvairių šalių. Kodėl neperimti šios patirties ir mums?