Spaudžiamas trijų stambių prekybinių objektų šiauriau, Gedimino prospektas yra pasmerktas merdėti. Milijonus eurų reklamai tarpusavio grumtynėms išleidžiantys investuotojai čia niekada neleis atsitiesti prekybai, be kurios tikėtis nuolatinės gyvybės ir patrauklumo nėra prasmės. O žinant, kad dešimtadalis parduotuvių apyvartos nuomos forma tenka nekilnojamam turtui, pasekmes dar ilgai matysime fasaduose.

Užsienio kapitalui ir žinioms buvo sunku skverbtis per vietinius verslininkus, todėl prekybos centrai jau kurį laiką yra tapatinami labiau su išgyvenimo parduotuvėmis nei su šiuolaikinėmis viešosiomis erdvėmis. O neefektyvių kvadratinių metrų perteklius skleidžia foną, atbaidantį investicijas. Žinių ir patirties stoka palaiko konkurencijos bijančių verslininkų mintį, kad prekybos centrų turime per daug. Tačiau kaip gali būti per daug investicijų į žmonių gerbūvį ir miesto patrauklumą? „Gedimino 9“ čia bus nelabai tinkantis kontrargumentas, nes pagrindinis tikslas buvo pastatyti.

Finansuojami komercijos, pasaulyje biudžeto pagalbos neprašydamos auga tūkstančiai patrauklumu konkuruojančių galerijų, atrijų ir arkadų. Išmąstytos koncepcijos pritraukia be konkurencijos didžiausias investicijas į nekilnojamą turtą, milijonų žmonių dėmesį, atgaivina miestus ir augina jų regioninę reikšmę. Ar ne to reikia Vilniui?

Kalbant apie Lukiškių aikštę, kurioje mokesčių mokėtojų pinigais atnaujintas parkas staiga netaps vilniečių mėgstamiausia vieta, ateities galimybes riboja tik praeitis. Užsimerkim ir įsivaizduokim modernų Lietuvos sostinės gravitacijos centrą – aplinkoje derantį pastatą su šimtais pasaulinių prekinių ženklų, sferinį kino teatrą, dešimtis restoranų bei kavinių ir įspūdingu stikliniu kupolu viduryje, dengiančiu prisiminimų skverą. Jei nepavyko pirmą kartą, siūlyčiau mėginti dar kartą, nes tik taip gimsta gražiausi pasaulio statiniai.

Nujausdamas artėjančią skeptikų bangą, kuri mane tuoj turėtų sutrypti Vilniaus gyventojų ekonominėmis realijomis, pateiksiu keletą argumentų. Tokiam užmojui reikia tik 5 proc. miesto komercinės sveikatos arba dukart mažiau nei kadaise mėgavosi parduotuvės ant Ozo kalvos. Tilptų keletas tūkstančių požeminių automobilių stovėjimo vietų. Dirbtų per 2000 žmonių. Kitaip nei būsto ar biurų prekybos centrų plėtotojai investuoja į ilgalaikę vartojimo rinkos perspektyvą, kuri Lietuvai augant iš ganėtinai žemai yra tiesiog puiki. Vilniaus miesto centras vėl būtų žmonių traukos centru ir ne tik per renginius.

Tačiau esame priversti stebėti kaip skirstomi biudžeto 2 mln. eurų paminklui, ignoruojant mažiausiai 160 mln. vertės privačią investiciją į miesto ateitį.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!