Vis garsiau kalbama, kad Lietuvoje tuoj nebebus kam dirbti, kad trūksta specialistų ir t.t... Tačiau, kai po šešerių metų aukštojo mokslo, pasiūloma tūkstančio litų alga, tai verčia juoktis... Pro ašaras.
Supratęs, kad dirbdamas Lietuvoje neturėsiu galimybės įsigyti net ir nuosavo buto (nekalbu jau apie paskolą visam gyvenimui), nusprendžiau išvykti į Norvegiją.
Pradžia buvo sunkoka, kaip ir visur, bet gana greitai susiradau darbą pagal specialybę, kur ir alga mokama adekvati tavo turimai kvalifikacijai, ir požiūris į darbuotoją kitoks, nei Lietuvoje. Niekada nemenkinau savo tėvynės, kaip yra įprasta tarp emigrantų kalbėti, ypač „prie butelio“, bet net paprasčiausius žmogiškus poreikius sunku patenkinti dirbant Lietuvoje.
Dauguma mano draugų gyvena Lietuvoje, nors nei vienas iš jų nesuduria galo su galu, tačiau ir nesidžiaugia labai... Būsto paskola, visos kitos išlaidos ir nieko nelieka, o kartais ir pasiskolinti tenka, tarkim, neplanuotam automobilio remontui.
Matydamas, koks gyvenimas manęs laukia pasilikus Lietuvoje, pasakiau sau, kad aš taip gyventi nenoriu. Nenoriu nežinoti, ar turėsiu pinigų butui kitą mėnesį.
Dabar, dirbdamas svetur, galiu sau leisti gyventi, kaip tik noriu ir dar užtenka namo statyboms Lietuvoje, nes, manau, ankščiau ar vėliau į tėvynę grįšiu. Bet grįšiu turėdamas savo namus, neslegiamas paskolų, mokėdamas vieną iš skandinavų kalbų ir turėdamas gerą ir naudingą patirtį.
Tie, kurie prisidengę žodžiu „patriotas“ priekaištauja emigrantams, rašydami komentarus, tegu žino, kad patriotu gali būti ir nebūdamas savo šalyje. Manau, kad tokie žmonės yra tiesiog tikslų neturintys tinginiai ir pavydintys, jei kažkam yra geriau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kviečiame išvykusius, grįžusius, gyvenančius Lietuvoje pasidalinti savo patirtimi ir istorija.
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: