Tos svajonės, kartu ir judėjimai stiprėjo, pagaliau 1989 metų pavasaris, paskelbiama nepriklausomybė, tauta kupina džiaugsmo, pasiryžę aukotis, juk už svajonę tenka pasiaukot, kai kas ir paaukojo gyvybes, sveikatą vardan ateities, vardan tėvynės. Stojo prieš tankus plikomis rankomis, kai kam pasisekė (nors ta sėkmė sąlyginė, gal būt geriau buvo tada žūti po tanko vikšrais, negu dabar išgyvent pažeminimus), liko gyvi, sveiki, žuvusiems amžinas atminimas.
Pirmi nepriklausomybės metai, tikėjome išrinktaisiais, nesupratome ir daugelis išrinktųjų nežinojo kaip valdyt šalį, mokėmės iš savų klaidų, bent taip manėme. Tačiau, pasirodo, kas aukojosi, o kas kūrė savo, asmeninę gerovę sąskaita besiaukojančių. Nuo pirmų dienų vieni nesavanaudiškai aukojosi, kiti kas įstatymus sau naudingus kūrėsi, kas grobstė...
Su kiekvienais metais entuziazmas blėso, bet vis dar raminom save – dar šalis jauna, dar pakentėkim, vaikams jau tikrai sukursim klestinčia laisvų piliečių šalį.
Jau 26 Nepriklausomybės metai, bet baisu pažvelgti į priekį, į ateitį. Ką pasakyti vaikui, kuris jau baigs gimnaziją greitai, ką patarti jam, ką perduoti?
Pagalvojus apie tai apėmė neviltis – kur mes nuėjome, kokią šalį sukūrėme, kokią laisvę mes turime...? Laisvę išvykti iš šalies, dėl kurios tiek aukojome, ir be bilieto atgal, nes čia nieko nebelieka, bet ši laisvė net labiau prievarta, nei laisvė rinktis.
Kas ta laisvė? Laisvė keiksnot valdžią? Kas iš to, keiksnoti gali, bet tai nieko neduoda. Laisvė rinkti Seimo narius? Argi, ar mes turime šią laisvę? Manau, tik formaliai, nes renkame iš tai kas siūloma, o pasiūla ta pati.
Sakysit: pats eik, balotiruokis. Bet juk sutryps, apšmeiš... Kažkada pats buvau aktyvus Sąjūdžio narys, vėliau bendravau su žinomais politikais, diskutavom, man siūlė eit į didžiąją politika, bet atsisakiau, sakiau tai – ne man, aš nesugebėčiau kalbėt prieš auditoriją, nenoriu, kad po mano „apatinius“ knaisiotųsi žiniasklaida ir kurtų nebūtus dalykus, aš nepakęsčiau šmeižto savo adresu ir negalėčiau meluoti į akis.
Manau, daugelis protingų sąžiningų žmonių lygiai taip pat negali to pakęsti, todėl neina į politika, bet nesakau, kad visi politikai yra tik melagiai, vagys, akiplėšos, nors ir daugelis aplinkybių verčia taip manyti.
Taigi vis dėlto, kas ta laisvė? Laisvė keliaut po pasaulį? Ar tikrai? Sutinku, kai kas turi tokią laisvę, bet paklauskim savęs, kiek mūsų keliauja? 20-30 proc.? Kiti tik svajonėmis gyvena, nes prirakinti savyje, vos galą su galu suduria, apie keliones tik žiūrėdami į paveiksliukus svajoja. Žiūrint į ateitį, jos nematyti, ji tik graudesnė.
Tiek to, nemačiau pasaulio, dėl to pragyvensiu, bet ką pasakyt vaikui, kuris jau išeis tuoj į savarankišką gyvenimą? Pasakyti: sūnau, važiuok į svečią šalį, nes čia nėra jokios perspektyvos, nei dabar, nei senatvėje, čia net pensijai nesukaupsi. Akyse ašaros sublizga nuo tokios minties, širdį tarsi replėmis suspaudžia, juk tiek daug vilčių, tiek paaukota, kažkas ir gyvybes, sveikatas paaukojo ir ką, ką pasakyti vaikui, ką jam patarti?
Veju tokias mintis šalin, bet nuo jų juk niekur nepabėgsi, ta akimirka artėja, bandau surast kažkokią viltį, bet jos tik utopinės.
Supranti, kad didžiausios klaidos padarytos pačiais pirmais nepriklausomybės metais, kad tada mūsų išrinktieji ne šalimi rūpinosi, o savo gerove, kad tada surentė blogus pamatus, nors mes taip tikėjome jų patriotizmu.
Mus padarė vergais ir kuo toliau, tuo labiau grandinėms veržia.
Paskutinis akibrokštas – prailgintas privalomas darbo stažas, bet tai juk tik – papildomas bizūnas ponui į rankas, o dar naujasis socialinis modelis su tokiais savo 0 val. darbo tarifu – tai juk įrankis šešėliui ir elgetos senatvei.
Dar nesuvokiama, kodėl būtent tik išdirbus vienoje įmonėje ne mažiau 5 metų gali gauti nedarbo draudimo išmoka. Tai juk yra papildomos grandinės, esi pririšamas... Bet jeigu aš pereičiau nenutraukiamai į kitą įmonę dirbti, nuo mano atlyginimo nepertraukiamai vis tiek būtų mokamas procentas į tą fondą. Kodėl valdžia nori mane prikaustyti? Kodėl nori padaryti žmogų vergu?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!