Ką pamatė į Lietuvą grįžęs emigrantas: įspūdžiai

 (133)
Gimtas kraštas tampa mylimas tuomet, kai jo netenki - pamatai viską kitomis akimis, atkreipi dėmesį į tai, pro ką praeidavai kasdien nekreipdamas nė menkiausio dėmesio.
© DELFI (D.Sinkevičiaus nuotr.)

Ilgesnį laiką gyvenant užsienyje pradedi galvoti apie savą kraštą kaip apie pasakose nupasakotą karalystę, su pieno upėmis ir meduolių namais, šokoladiniais žibintais, kitaip tariant- nostalgija.

Taip nutiko ne kartą ir man. Jau nuo 2000 metų teko laikas nuo laiko ilgesniam laikui išvykti gyventi į Angliją. Sunkumai nemokant kalbos ir pašėlęs būdas visuomet verčia susimąstyti ir anksčiau ar vėliau pradedi keistis. Tuomet pasiilgsti ir savo krašto, apie kurį nori manyti geriau, o buvusios nuoskaudos ir prastas gyvenimo būdas, sunkumai, nublunka praeities šešėlyje.

Perskaityti straipsniai ir matytos nuotraukos vis giliau sminga į širdį, sukeldamos iki tol neatrastus pojūčius - tiesiog sklandai kažkur tarp tų vietų, kuriomis kažkada vaikščiojai lyg būtum aklas, skraidai matydamas viską kaip bekūnė dvasia pilna euforijos ir laimės, girdėdamas savo gimtą kalbą kaip niekada iki tol, nes pradedi klausytis ne ausimis, o viską girdi širdimi. Paradoksalu suvokti, kiek nedaug tereikia norint būti laimingam!

Kaip ir daugelis žmonių, taip ir aš nesu išimtis. Nors blaivus protas diktuoja savo griežtas taisykles, bet svajonės ir naivios vaikiškos viltys užgožia viską, leisdamos eilinį kartą nusivilti realybe. Iškankintas nostalgijos ir susikaupusių darbų Lietuvoje pradėjau planuoti kelionę. Pinigų buvo nedaug, bet lietuviškos kainos tikrai nekėlė baimės jausmo. Draugo patariamas nusprendžiau neišlaidauti nuomojantis automobilį. Viešasis transportas - visiems žinomas greitas būdas nuvykti iš taško A į tašką B už juokingą kainą, taip pat tai lyg puikus atrakcionas pamatyti senas vis dar riedančias transporto priemones ir įvairaus plauko žmones.

Tik išlipęs iš lėktuvo buvau pagerbtas „laimingo“ pasienio kontrolės departamento darbuotojo, iš kurio šypsenos sulaukti - tas pats kaip iš jaučio pieno... Nors vienu ir kitu atveju galima sulaukti panašių dalykų, bet nuo originalų skirsis. Supratęs, kad ne aš kaltas dėl „parduotų pareigūno žemių“, žygiavau toliau, kol pasiekiau pasitikimo salę, kurioje žmonės buvo džiaugsmingi ir linksmi – kaip miela ir gera!

Štai ir žingsnis į lauką, kur tuomet stovėjo krūva taksistų su „prabangiais kostiumais“, „išpuoselėtomis mašinomis“, „kultūringomis manieromis“ kviesdami naudotis tik jų paslaugomis. Tikrai labai gaila jų, bet aš planavau pigų atrakcioną – naudotis viešuoju transportu. Beje, kiek žinau, šiuo metu oro uosto taksistai šiek tiek išmokyti kultūros.

Širdis džiaugėsi, spurdėjo iš laimės, visi nesuprantami įvykiai greitai likdavo gerų įspūdžių nušluoti į atminties užkampius... Aš jau stotelėje... Sulaukiau autobuso po kelių minučių, su kartu laukiančiais „Naujininkų gidais“. Kvepalai taip įsigėrė per odą, kad iškvepiant pakvimpa oras trijų metrų spinduliu. O pastabumas ir koncentracija prilygsta Jamesui Bondui 007- kol nematau nieko pats, tol nemato ir manęs.

Belaukiant mielieji Naujininkų gidai tuoj pat pradėjo skambinti mobiliuoju telefonu, vis kažko jaudindamiesi, drebėdami ir tuo pačiu džiaugdamiesi puikiu planu greitai praturtėti. Kitoje stotelėje sulaukiau dar kelių kompetentingų darbuotojų, kurie taip rūpestingai glaudėsi prie manęs tausodami mano energija, kuria reikėjo naudotis laikantis už turėklo. Bandymas išvalyti nuo šiukšlių mano kišenes nepavyko. Ten nebuvo nieko, ko norėčiau atsikratyti...

Mano lagaminas taip pat buvo ypatingas, nuo jo neatitraukė akių – matyt, kalti feromonai sklindantys nuo asmeninių daiktų ir drabužių. „Naujininkų gidų“ žinios baigiasi ties Naujininkų sustojimu – nieko nepešę, pusė autobuso išlipo su kur kas prastesne nuotaika nei įlipo. Nuostabių žmonių būrelio kvapas sklaidėsi pro atidarytus autobuso langus, kol galop visai išnyko (...).

Iškart namo. Susidėjau daiktus ir bėgte į lietuviško maisto restoraną valgyti: cepelinų, vėdarų, žemaičių blynų, plokštainio ir kito „sveiko“ maisto. Restorane pasitiko su šypsenomis – matomai pardavė žemes sėkmingiau nei muitinės darbuotojai... Puiku! Kainos įspūdingos, kuo daugiau valgai, tuo pigiau – stebuklas, už ką mylių Vilnių ir Lietuvą. Paslaugos „nunešti namo“ neužsakiau. Dar sąmoningas grįžau namo, suprasdamas kaip jaučiasi nėščios moterys. Tuomet gailėjausi tik vieno – kodėl skrandis toks mažas?!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Svetur gyvenantis lietuvis pasidalino savo įspūdžiais. O mes kviečiame visus skaitytojus iki liepos 27 d. dalyvauti rašinių konkurse ir papasakoti, kodėl didžiuojatės gyvendami Lietuvoje? Galbūt užsienyje sutikote sunkioje situacijoje padėjusį tautietį, dar sykį priminusį, kokia vieninga ir broliška mūsų tauta? O gal prisimenate nemalonius laikus, kai tekdavo stovėti eilėje prie pieno, bananai atrodė kaip svajonė ir dėl to vertinate, tai ką turite dabar?

Nepabijokite prisipažinti, kodėl džiaugiatės būdami Lietuvoje, ir pretenduokite į skaityklę – ji bus padovanota vienam įdomiausio rašinio autoriui. Laimėtojas paaiškės liepos 28 d. Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt arba DELFI Piliečio sistemoje.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (87)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.