Ką daryti, kad žmonės provincijoje žiauriai neatsikratytų kačiukų ir šuniukų

 (24)
Gyvūnų globos organizacijos kasmet su pavasariu sulaukia mažų šuniukų ir kačiukų lietaus, kasdien po daugelį kartų savanoriai aprėkiami telefonu, kad nepajėgia paimti dar ir dar vienos kažkieno priveistos ar pamestos krūmuose vados, bet... Šįkart ne apie neatsakingus žmones, kurie sako „aš nusaugosiu“, „aš išdalinsiu“, „aš neisiu prieš gamtą“. Tokių visad buvo ir bus.
© DELFI skaitytojo nuotr.

Šįkart norisi kreiptis tiesiai į veterinarus ir savivaldybių atstovus. O taip pat bendruomenes. Juk gyvenantys didesniuose miestuose žmonės turi galimybę nuvežti savo katinus ar šunis pas veterinarą sterilizacijai, reikia tik noro (kartą per gyvenimą sterilizuoti augintinį galima pataupyti lėšų). Tačiau tie, kas gyvena mažesniuose miestuose, nekalbant apie kaimus, yra visiškai palikti ant ledo. Kaip jiems ramia sąžine priekaištauti?

Daugumos jų gyvenamosiose vietovėse nėra veterinarų, kurie „užsiimtų“ naminiais gyvūnais, o jei yra – jie net nesiima tokių operacijų daryti. Kur ten sterilizacijos, kai kurie neturi nei skiepų šunims ir katėms, nors skiepyti nuo pasiutligės išleidžiamus į lauką gyvūnus, ypač netoli miškų, tikrai būtų privalu.

Šaukti į šulinį – ne išeitis

Galima pasakyti, kad jei nėra paklausos, nėra ir pasiūlos... Yra ta paklausa! Kad ir nedidelė, bet jau yra. Deja, šviečiamąjį darbą dirbti ten, kur žmonėms gali pasiūlyti tik informaciją, bet paslaugos jis negaus – tas pats, kas šaukti į šulinį: „vanduo, pakilk!..“ Jei veterinarai, dirbantys nuo seno mažuose miesteliuose, nesitenkintų tik tuo, ką kadaise išmoko, bet siektų pavyti Europą, viskas pamažu imtų keistis. Pavyzdžiui, kačių sterilizacijos Didžiojoje Britanijoje, nors ir ne masinės, buvo atliekamos jau prieš Antrą pasaulinį karą. Liūdna, kad daug Lietuvos miestelių iki šiol gyvena dar senesniais laikais.

Iš karto pasakysiu, kad atliekamos sterilizacijos ir kai kuriuose mažuose miesteliuose, bet tai kol kas per daug reti atvejai, kad įvardintume kaip sparčią tendenciją. Galvą reikia nulenkti prieš veterinarus, kurie aptarnauja ne vien ūkius, bet ir padeda išvengti periodinio šuniukų ir kačiukų skandinimo/užkasinėjimo/išmetimo vajaus savo apylinkėse. Tačiau jei nėra kokybiškos paslaugos bent jau savivaldybės centre, kiek žmonių veš savo augintinius keliasdešimt kilometrų į kitą miestą? Būna, veža, bet labai retas. Kai kurie net neturi kaip, nežino, kur, o be to – palikti ūkį, namus? Leisti pinigus ir veterinarinėms paslaugoms, ir dar kurui? Juk būkim atviri – ir patys periferijos gyventojai, bėdai nutikus, dažnai kenčia iki paskutinio, gadindami sveikatą, bet nesikreipia į gydytojus. Tokia tradicija.

Kus rasti politinės valios ir pinigų? Nesam utopistai, veterinarija – ne labdara. Kam pažangiam veterinarui kurtis glūdumoje, kur mažas gyventojų tankumas, nedidelis uždarbis, sudėtinga su logistika... Tai ką daryti? Išeitis būtų sterilizacijos akcijos, panašios į daromas didžiuosiuose miestuose, tik juose beveik visą koordinavimą prisiima prieglaudų savanoriai. Tačiau gyvūnų globos organizacijų tikrai nėra visose savivaldybėse, o štai benamių arba gyventojų laikomų šunų ir kačių – daugybė.

Labai kviečiu savivaldybes, seniūnijas, bendruomenes atkreipti dėmesį į šią problemą. Ją nagrinėjant, kyla du klausimai: veterinarinis ir finansinis. Ak taip, ir trečiasis, politinis.

Veterinarinis klausimas. Jei sterilizacijos ar kitos paslaugos bus atliekamos nekokybiškai, visa idėja nueis šuniui ant uodegos. Todėl bet ką pasikviesti ir suteikti laikinas patalpas nėra išeitis, reikia rasti normalius specialistus, nors ir pradedančiuosius. Bet kas ieško, tas randa. Galbūt Lietuvoje kaip tik yra laisva tokių „klajojančių veterinarijų“ niša!

Jos a) sterilizuotų ir kastruotų, skiepytų naminius gyvūnus; b) dirbtų su sudėtingais atvejais, kurių neįveikia vietos veterinarai, nukreiptų tyrimams; c) tiesiog savo buvimu dirbtų šviečiamąjį darbą, pritrauktų vietos spaudos dėmesį. Idealiu atveju vietos veterinarai, kurie nedarė kažkokių operacijų ar procedūrų, galėtų kartu tą daryti, tobulėti ir liktų ne pikti ir nepatenkinti, kad iš jų atėmė duonos kąsnį, o praturtėję iš dalykinės pusės. O ir šiaip, kažin, ar jiems smagu migdyti atneštus nereikalingus jauniklius, jei kas – na, būna ir taip – ne primityviai užkasa, o atsikrato „civilizuotai“.

Kita kryptis – savivalda galėtų suteikti nuolaidas ir transportą žmonėms, norintiems sutvarkyti savo augintinius, bet negalintiems nusigauti iki veterinarijų, kurios įsikūrusios tolėliau, bet šias paslaugas atlieka. Tą galima daryti net ir miestuose, tikrai atsirastų pensininkų, kurie pasinaudotų organizuota paslauga.

Antras klausimas – finansinis. Ir aš netgi turiu į jį atsakymą. Keletą metų jau veikia Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos programa „Vietos bendruomenių skatinimas“, kai finansavimas pagal pateiktus projektus skiriamas seniūnijoms, savivaldybėms. Pagrindinis daromų darbų tikslas – kad būtų užtikrinami, gerinami vietos bendruomenės interesai. Sumos nėra didelės, ne milijonai, bet ir susitarti dėl jų panaudojimo lengviau, tą daro Vietos bendruomenių tarybos. Per tą laiką bendruomenės tvarkė parkus, sporto ir vaikų žaidimo aikšteles, remontavo šaligatvius, rengė šventes, leido vietos kūrėjų poezijos knygas ir kraštotyrines monografijas, remontavo suoliukus ir lauko treniruoklius, kultūros namus ir bendruomenių būstines...

Kas paneigs, kad humaniškai mažinti benamių gyvūnų skaičių yra mažiau svarbu bendruomenei negu dar kartą perdažytas suoliukas? Kas paneigs, kad padėti pensininkams, nepasiturintiems žmonėms su nuolaida sutvarkyti, paskiepyti savo augintinį neišvykstant iš gimtojo miesto, nėra pakankamai vertingas tikslas? O jaunos šeimos? Juk jei norime pritraukti aktyvius žmones į miestelius, turim suprasti, kad jie greičiausiai norės atsivežti savo turimą šuniuką ar katę. Todėl kviečiu bendruomenes kreiptis į Socialinių paslaugų priežiūros departamentą prie SADM ir aiškintis, kokiu būdu galima įgyvendinti šiuos tikslus, kas būtų laikoma tinkamomis išlaidomis. Jei ne šiemet, tai kitąmet, juk daugeliui reikia dar ir patiems įsisąmoninti šios srities svarbą, tada įtikinti aplinkinius, tada – savivaldybę...

O štai ir trečiasis klausimas, politinis: savivaldybių rinkimai. Blogesnio meto naujoms idėjoms turbūt negalima rasti: tarybos, administracijos, seniūnijos šurmuliuos dar kelis mėnesius. Bet nurims. Nurims, ir gyvenimas vėl eis sava vaga. Ateis ruduo, vėl pavasaris – jauniklių „derliaus“ sezonai... Mano tikslas – pastūmėti galvoti ir planuoti, nes ateitį teks susikurti patiems: civilizuotą arba „civilizuotą“. Kils dar daug klausimų: dėl tolimesnės priežiūros (pvz., geriausia, kad sterilizacijų siūlės būtų tirpstančios ir vidinės, kad nereiktų po 2 sav. traukti), dėl benamių gyvūnų saugaus pagavimo ir trumpalaikio perlaikymo, dėl galimo vietos gyvūnų daktarų priešiškumo, dėl patalpų suteikimo, dėl Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos leidimų... Bet jei šias kliūtis įveikia prieglaudų savanoriai – įveiks ir savivalda. Jei tik norės.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.

Atostogavo Maltoje: jeigu jums tinka J. Basanavičiaus g. Palangoje, tada gal ir čia patiks (219)

Mes su žmona nemažai keliaujame ir bent du kartus per metus renkamės poilsines keliones į šiltus kraštus. Šį pavasarį nusprendėme aplankyti Maltą. Keliones paprastai planuojamės patys: ieškome viešbučių, bilietų, automobilių nuomų, renkamės viešbučius skirtinguose miestuose, kad per minimalų dešimties dienų laikotarpį galėtume aplankyti kuo daugiau vietų.