Ką daryti, kad vaikai nenorėtų susprogdinti mokyklos?

 (145)
Nesu pedagogė, bet jau daug metų duomiuosi pedagogikos alternatyvomis. Ieškau išeities, kaip mokyklą, kuri iš principo turėtų būti nuostabi vieta augti, tokia ir padaryti. Kodėl taip yra, kad didžioji dalis vaikų jos nuoširdžiai nemyli, iš pamokų bėga, o mokytis motyvacijos nėra.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Pati galvojau apie tai, kokią mokyklą aš norėčiau lankyti. Viskas atrodo gana paprasta. Mano svajonių mokykloje turėtų mokyti įdomių dalykų ir supti geri, draugiški žmonės, kitaip sakant, mokykloje tūrėtų būti gera atmosfera. Viskas. Šitos dvi sąlygos ir manęs iš tos mokyklos plėšte neišplėštų. Bet kaip tai padaryti?

Ką daryti, kad mokyklos atmosfera būtų geresnė, arba grubiai tariant, kaip iš fabriko padaryti bendruomenę?

Visų pirma, reikia noro. Jei dar įdėjus šiek tiek pastangų, tai metodų, būdų kaip tai padaryti tikrai atsiras. Pamenu, buvau pirmakursė, kai užsirašiau būti vienos vaikų stovyklos savanore. Turėjau dalyvauti kursuose. Per tris dienas iš mūsų, dvidešimties pirmą kartą vienas kitą matančių devyniolikmečių, sukūrė tokią komandą, kad visi verkėm atsisveikindami ir prisiekinėjom dar kartą susitikti. Kursus vedė metais vyresni savanoriai. Kaip jie tai padarė? Padėjo drauge patirti daug gerų emocijų, sunkių užduočių ir psichologinių išbandymų, kad geriau vieni kitus pažintume.

Pamenu, tada galvojau, kodėl komandos formavimo nėra mokyklose. Kodėl 12 metų kas dieną būname su žmonėmis kurių beveik nepažįstam? Kaip nuostabu būtų mokytis klasėje, kur visi yra tavo draugai, ar bent jau žmonės pozityviai nusiteikę vieni kitų atžvilgiu. Tik trys intensyvios dienos. Ar tai daug?

Vienas geriausių Anglijoje Jeilo koledžas jau prieš keturis šimtus metų tai suprato. Ten įstoję berniukai visų pirma daug žaidžia komandinių žaidimų lauke. Mokslai yra tarsi antraeilis užsiėmimas. Taip berniukai susiranda draugų ir, kaip giriasi mokyklos mokytojai, jau mokykloje auga ištisi ministrų kabinetai. Žinoma, labai svarbu ir pati fizinė veikla, buvimas gryname lauke. Aktyvūs žaidimai tampa savotiška atsvara protiniam darbui...

Dar vienas, mano manymu, labai labai labai svarbus dalykas yra nuoširdus bandymas suprasti kitą. Kiekvienam reiktų šiek tiek atsitraukti nuo popierių, statistikų, žurnalų, egzaminų rezultatų ir tiesiog prisiminti, kad visi esame žmonės. Visi. Tiek mokytojai, tiek mokiniai. Visi jaučiam, visi būnam geros ir blogos nuotaikos, visiem skauda, visi pavargstam, visi turim šeimas, visi norim būti laimingi. Dažnai pamirštam, kad laimė yra tikra tada, kai aplinkiniai žmonės taip pat yra laimingi. Kad skaudindami kitus kenkiame sau. Todėl verta tiesiog pasistengti kiekvienoje situacijoje matyti žmogų, pabandyti suprasti tikrąsias jo elgesio priežastis. Man dažnai atrodo, kad nėra blogų žmonių, yra tik labai pavargę, nuskriausti ir nelaimingi žmonės.

Nuoširdžiai manau, kad ugdyti žmoguje žmogiškumą, užuojautą, meilę yra kur kas svarbiau, nei mokyti chemijos ar matematikos, nes matematikos prireiks parduotuvėje, chemijos gali ir neprireikti, o žmogumi būname visada, kiekvieną akimirką. Ir žmogiškumo mokomės ne iš knygų ar moralų, bet iš pavyzdžių. Tiek mokytojai, tiek mokiniai gali vieni kitus to mokyti. Pati esu labai daug išmokusi iš vaikų. Dauguma jų yra labai tyri ir nusimeta visas užgauliojimų kaukes, kai imi kalbėti ne su kauke, o su esme, tuo sužeistu žmogučiu, kuris yra viduje, ir puldamas tiesiog ginasi.

Gerai atmosferai sukurti ne mažiau svarbu, kad visi jaustųsi mokyklos bendruomenės dalimi. Kad kiekvienas jaustų, kad yra svarbus ir gali kažką keisti. Kad mokykla yra jo ir jis kartu su kitais ją kuria. Pritariu, vaikai kartais sugalvoja labai beprotiškų ar net pavojingų idėjų, bet jei jų nesistengi užgesinti, greitai jie patys susipranta, kas kaip yra ir patys subalansuoja situaciją. Užtenka parodyti, kad jais pasitiki. Be kita ko, taip jie ugdo atssakomybę už savo sprendimus.

Anglijos Summerhillo mokykloje mokiniai ir mokytojai bendruose susirinkimuose priiminėja visas mokyklos taisykles ir bendrai sprendžia kylančias problemas. Visi, tiek mokiniai, tiek mokytojai, turi po vieną balsą. Mokykla puikiai gyvuoja jau beveik šimtą metų. Teko būti Rusijos Ščetinino vardo licėjuje. Ten patys mokiniai tampa ne tik tik mokytojais, bet paeiliui užima ir visas aptarnaujančio personalo pozicijas. Mokykloje mus priėmė šešiolikos metų administratorė ir atsakė į visus mums rūpimus klausimus.

Ar taip galėtų būti mūsų mokyklose? Vakar vakare skaičiau vienos nusivylusios mokinės straipsnį, apie tai, kad vaikai nesijaučia svarbūs, jų įdėjos nustumiamos į šalį, į pasiūlymus nekreipiama dėmėsio.. Bet ir be jo nesunku pastebėti, kad Lietuvoje mokiniai nesijaučia mokyklos bendruomenės dalimi. O paskui skundžiamės nepilietiška visuomene, neiniciatyviais, nekūrybingais studentais, darbuotojais.

Ji, žinoma, skundėsi ir mokytojais. Tai dar viena liūdna tema. Vakar kalbėjau su buvusia savo klasės auklėtoja. Ji jau kelerius metus svajoja apie pensiją. Stažo užtenka, bet niekas neišleidžia, sako, nėra pamainos. Ji puikiai supranta, kad auga visai kita karta, jau kitos kultūros vaikai, kuriai ji nepriklauso. Puikiai supranta, kad jaunas mokytojas vaikams būtų daug įdomesnis ir suprantamesnis, bet... mokytojų, pasirodo, trūksta. O gal tiesiog taupoma?

Klausiausi jos, ir galvojau, kada mes pagaliau nustosime taupyti vaikų sąskaita ir pradėsime žiūrėti į juos kaip į savo ateitį? Kodėl tiek mažai į ją investuojame? Dar galvojau, kada pagaliau pradėsime žmones matuoti ne pažymiais, išsilavinimu, o ir žmogiškumu. Kokia nauda iš genealaus mokslininko, kurio širdis šalta, o jausmai neišvystyti? Jo gabumai gali būti nukreipti ginklų kūrimui ir žmonijos naikinimui, o ne harmonijai kurti. Kodėl mūsų pačių sprendimai, reformuojant mokyklą, ruošiant pedagogus yra taip nutolę nuo žmogiškumo, nuo to, ką jaučiame esant teisinga? Kada pagaliau tos vertybių svarstyklės susibalansuos?

Nepamenu, kieno knygoje skaičiau, kad visų pirma reikia pamaitinti badaujančias vaikų sielas, o tada galima imtis proto ugdymo. Kaip norėčiau, kad taip ir būtų. Ir dar pridėčiau, kad gerai būtų pamaitinti ir mokytojų sielas. Labai norėčiau, kad mokyklose pagaliau būtų gera.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (83)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.