Tad kodėl apie tai nusprendžiau parašyti? Ką tik gavau senos pažįstamos kvietimą apsilankyti Kaune vyksiančioje konferencijoje apie smurtą prieš moteris prevenciją. Renginys esą nemokamas. Na ir kas? Nesiruošiu jame dalyvauti.

Oi, tik nepradėkite manęs kaltinti abejingumu ar nepilietiškumu. Problema, kaip minėjau, sena, ji nepaiso nei tautybės, nei išsilavinimo, nei socialinės padėties. Bet ar akcijos – atrakcijos atsirado tiktai šiandien? Ne. Kas atsitiko su problema? Ji išliko. Ir įtariu, jog nei padidėjo, nei sumažėjo.

Ir nesumažės. Galiu tai pakartoti keletą šimtų kartų ir net duot kepurę prikakot, jei esu neteisi (bet tai yra vienas iš atvejų, kai esu tikra, jog mano kepurė liks švari). Nors tikrai nedrįsčiau sakyt, jog moteris, vaikščiojanti su mėlyne paaky, yra pati dėl to kalta. Smurtautojo nepateisinsiu.

Sakoma, jog protingas žmogus atleidžia tik kartą. Kvailas – du (ar daugiau). Tad ir už paaky šviečiančią mėlynę moters pagailėčiau tik kartą. Dėl antros – jau pati kalta. Ne dėl to, kad prisiprašė, o dėl to, kad suteikė progą. Išvengti progos yra tik vienas būdas – nešt lašinius kuo toliau nuo įsismarkavusio „teisuolio“.

Oi, net jaučiu, kas dabar vyksta kai kurių straipsnį skaitančių susigūžėlių galvose. Nėra kur, nėra už ką, pasakysite? O aš pasakysiu štai ką: jei nori – rasi būdų, jei nenori – priežasčių.

Štai viena visuomenės veikėja, dainuojanti dainuojančios parlamentarės dukra irgi ne kartą yra pasidalijusi savo asmenine patirtimi apie trenktą pusgalvį savo diedą, kuris jai ne tik mėlynes paakiuose paišė, bet ir nosį pagal nuotaiką tai į šiaurės, tai į pietų pusę suko. Nejuokinga visai. Nežinau jos asmeninės istorijos smulkmenų, bet esu tikra, kad smurto jos šeimoje neliko tik tada, kai neliko smurtautojo.

Kartą su vieno nedidelio Lietuvos miesto inspektoriumi Vaidu kalbėjome smurto šeimoje tema. Jis pasakojo, jog dar tada, kai buvo jaunas ir nepatyręs policijos pareigūnas, nedelsdamas su tokiu pat jaunu ir nepatyrusiu kolega sureagavo į „šeimyninį“ iškvietimą. Nuvykus į įvykio vietą, už durų klykė daužoma moteris, o įsismaginęs smurtautojas tuo pat metu ne tik talžė savo mylimą (šiuo atveju dėt kabučių nedrįsiu) žmoną, bet ir siuntė policininkus po velnių.

Inspektorius Vaidas išlaužė duris. Išlaisvino moterį. Smurtautoją keletui valandų patupdė pailsėti už grotų. Kitą dieną juos abu susitiko mieste laimingus, susikabinusius už parankių. Laimingieji pareigūnu priekaištų neturėjo, tik paklausė, kada jis išlaužtas duris sutvarkyt ateisiąs. Nuo tada inspektorius Vaidas tokius vadina sadomazochistais. O sadomazochistų smaginimosi būdai, anot jo, pačių sadomazochistų reikalas.

Tokių inspektorių vaidų – pilna Lietuva. Juos tokiais (suprask, abejingais) padarė patys sadomazochistai.

Tie, kuriems iki šiol užteko kantrybės skaityti mano rašliavas, tikriausiai palinkės man pačiai gaut nuo a lia mylimo vyro į snukį. Išgraužkit! Tokio vyro nebuvo, nėra ir nebus.

Ta pati moteris, apie kurią minėjau anksčiau, kažkur yra nupaišiusi smurtautojo portretą. Jį neva galima pažinti net iš eisenos ir judesių. Žodžiu, kūno kalbos. Tai va. Tie patys smurtautojai ir mane atpažįsta (-inadavo) iš kūno kalbos. Ir... tiesiog prie manęs nelenda. Nesutikau tokių.

Bet sutikau su kitokiais (irgi ne pakalnutėmis kvepiančiais) trūkumais. Ir vis tiek radau būdų pabėgti. Tad ir smurtą patiriančioms moterims tų būdų yra. Tik nereikia ieškoti priežasčių, kaip tuos būdus apeiti. Smurtautojo nereikia bandyti perauklėti. Jį tiesiog reikia palikti. Tiesiog palikti... Vieną...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!