K. Klimas: Kaune daugiau Kauno, nei Vilniuje – Vilniaus

 (214)
Turiu kai ką prisipažinti. Praėjusį savaitgalį aš įsimylėjau... Kauną. Ir ne tik dėl to, kad čia yra baras, pavadinimu „Klimas“.
Apskritai Kaune esu buvęs ne kartą (vaikystėje su seneliais apsilankyti Kauno zoologijos sode ir paskui Laisvės alėjoje suvalgyti spurgų buvo tapę savotiška tradicija), tačiau šįkart po miestą paklaidžiojau kiek ilgiau.
Kaunas
© DELFI / Rafael Achmedov

Pradėjau nuo Kauno pilies, vėliau užsukau į Šv. Jurgio bažnyčią, pasivaikščiojau palei upę ir nupėdinau iki Nemuno ir Neries santakos. Visur jaučiausi kaip turistas, ir man pasirodė, kad čia labai daug erdvės (iš dalies, aišku, dėl to, kad lijo, ir aplinkui nebuvo daug žmonių), o kalnuotas reljefas kitoje upės pusėje šiek tiek priminė Vidurio Vokietijos miestelius. To kalnuotumo Kaune išvis gerokai daugiau, ir jis suteikia miestui įvairovės, kurios, bent jau man, Vilniuje ilgainiui ima trūkti.

Vėliau apžiūrėjau Senamiestį, tačiau jis buvo labai jau iščiustytas, tarsi sukurtas miesto brošiūrų viršeliams, panašiai kaip ir sostinės Pilies gatvė, todėl mane mažiausiai sudomino. Užtai „Kiemo“ galerija, kurioje lankiausi pirmą kartą, tikrai nustebino. Spėju, beveik visi kauniečiai žino apie kadaise nemažai diskusijų sukėlusią vonią, pastatytą apgriuvusiame balkone bei matomą, leidžiantis nuo Savanorių kalno. Tačiau tikrai ne visi lankėsi E. Ožeškienės gatvės kieme, kurioje pilna ir kitokių meninių instaliacijų.

Galiu tik pasidžiaugti, kad prie vienos iš jų taip pat prisidėjo buvusi mano kaimynė, prieš daugmaž šešerius metus kartu su krūva pažįstamų dailininkių nuomojusi butą Tilto gatvės name. Jeigu iki šiol neteko lankytis „Kiemo“ galerijoje, labai rekomenduoju patiems įsitikinti čia gyvenančių žmonių kūrybingumu ir svetingumu.

K. Klimas: Kaune daugiau Kauno, nei Vilniuje – Vilniaus
© Karolis Klimas

Toliau mano „kelionėje“ sekė jau ne kartą vaikščiota Laisvės alėja, į kurią vėlgi pažvelgiau naujai. Nustebau, kad čia tiek daug vietos žmonėms (pasirodo, tai – ilgiausia pėsčiųjų zona visoje Rytų Europoje).

Kaunas kažkodėl man visuomet atrodė autentiškesnis ir, jei galima taip pasakyti, lietuviškesnis už Vilnių (gal dėl to, kad prie laikinosios sostinės vakarietiškas globalizmas iki šiol prisilietė mažiau), todėl buvo smagu matyti tiek milžinišką, jau labai ilgai gyvuojantį centrinį knygyną, kurį, kaip man sakė, norėta uždaryti (laimei, nesėkmingai), tiek jau minėtą spurginę, kuri tądien, deja, kaip tyčia, nedirbo.

Bendrai tariant, Laisvės alėja priminė man miniatiūrinį Paryžiaus bulvarų variantą su didžiuliu potencialu tapti ypatingos traukos objektu ir miesto svečiams, ir jo gyventojams. Tik norėtųsi, kad vykstant pokyčiams, ši vieta išsaugotų savitumą, o ne suvienodėtų su panašios paskirties užsienio erdvėmis, prikimštomis visame pasaulyje gerai žinomų prekių ženklų parduotuvių ir greito maisto restoranų. Nežinau, kaip atnaujinimus vertina patys kauniečiai, bet man pasirodė, kad dalis alėjos su naujomis plytelėmis, suolais ir t. t. sutvarkyta, ne visai į tai atsižvelgiant...

Perėjus Laisvės alėją sustojau užkąsti. Su manimi keliavusi kaunietė patikino, kad geriausia tai padaryti netoliese esančioje picerijoje „Pas Romano Paolo“. Ji patikino, kad picos čia nuo senų dienų kepamos išskirtinės, bet stebuklo aš vis dėlto nesitikėjau – picos, šiaip ar taip, tėra picos. Tačiau greitai man teko atsiimti savo žodžius. Nežinau, ką ten į jas deda, bet jei Vilniuje visos picos daugmaž vienodo skonio, tai minėta Kauno pica buvo visai kitokia (paslaptis, ko gero, yra padažai, bet tai – tik mano kuklus spėjimas). Picų populiarumą patvirtina ir picerijoje, prie stalų, susikimšusi lankytojų minia.

Pavalgius kitu lankytinu objektu tapo Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčia. Gėda pasakyti, bet šį įspūdingą, masyvų statinį, kuris galėtų papuošti ne vieną (ne)holivudinio filmo sceną, gyvai mačiau pirmą kartą. Gaila, kad atvažiavau kiek per vėlai, ir nebespėjau užkilti į bažnyčios bokštą, nuo kurio, kaip man minėjo, atsiveria visa Kauno panorama. Vietoj to aplankiau Kauno dailės gimnaziją ir skersai išilgai išnaršiau nuostabųjį Žaliakalnį. Ko gero, būtent Žaliakalnis su visa savo žaluma, ramybe, plačiais takais man ir paliko didžiausią įspūdį; stebint visas tas memorialines lenteles ant autentiškų namų sienų buvo sunku patikėti, kad čia gyveno tiek iškilių mūsų šalies asmenybių, pradedant Antanu Samuoliu, baigiant Henriku Radausku ar Ieva Simonaityte.

Vilniuje, mano nuomone, su Žaliakalniu lygintis gali nebent Žvėrynas, bet prilygti – nelabai.

Paskutine stotele tapo Pažaislio vienuolynas, kurį savo akimis norėjau išvysti jau seniai. Čia nustebino ne tik jaukus vienuolyno kiemas, kuriame visi nuolat fotografuojasi, bet ir didžiulė, gausi viešoji bibliotekėlė su tikrai gerais garsių autorių kūriniais. Nesupratau tik vieno – ar ši bibliotekėlė, kaip ir panašios bibliotekėlės Vilniuje, veikia mainų pagrindu (tai yra, ar bet kas gali atnešti savo knygą ir už tai paimti norimą), ar joje esančias knygas skaityti galima tik vienuolyno ribose. Bet kuriuo atveju, bibliotekėlė tikrai turtinga ir krenta į akis ne tik mėgstantiems skaityti vienuolyno svečiams.

K. Klimas: Kaune daugiau Kauno, nei Vilniuje – Vilniaus
© Karolis Klimas

Reziumuojant, Kaune praleidau beveik visą dieną, bet apžiūrėti visko, ką norėjau, taip ir nespėjau. Nieko keisto, kai visko čia tiek daug, kai įvairūs kultūriniai taškai mieste išsidėstę taip tankiai. Žinoma, galite sakyti, kad aš gerokai viską pagražinu, kad Kaune pilna besikabinėjančių „marozų“, o kultūros kaip tik visai nedaug, arba, kad su mano išvardintomis vietomis visas gražumas ir baigiasi, ir, galbūt, būsite teisūs.

Bet važiuodamas į Kauną, aš visai nesitikiu, kad mane sužavės kokie nors Šilainiai, lygiai kaip ir Vilniuje esančios Fabijoniškės, „naujanai“ arba „krasnūcha“. Be to, turėkite galvoje, kad apie Kauną taip atsiliepia nuo gimimo sostinėje augęs vilnietis (ta dviejų šalies didmiesčių konkurencija ir kartais net tarpusavio neapykanta man visuomet atrodė nesuprantama).

Kaunas man nuoširdžiai patiko ir tiek, patiko, bent jau šiuo gyvenimo momentu, labiau už Vilnių. Pasakyčiau, jei jau kalbėtume metaforiškai, dar ir taip: Kaune yra daugiau Kauno, nei Vilniuje – Vilniaus. O kad vilniečiai neįsižeistų, pridursiu, kad po Kauno ir Vilnius man pasirodė gerokai šviežesnis, ir aš pagalvojau, kad šalis, galinti pasigirti tokiais skirtingais, bet gražiais miestais, taip pat yra graži.

P. S. Apgailestauju, kad tai įrodančių nuotraukų padariau tiek nedaug ir kad jos tokios abejotinos kokybės, bet ateityje tikiuosi iš šių klaidų pasimokyti.

Originalų įrašą rasite feisbuko puslapyje: www.facebook.com/TiltoGatvesRasytojas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo mintimis? Paprieštarauti? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt ir išreikškite savo nuomonę!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Susidūrimas su nepriklausomybės kartos jaunuoliu – jo nerimas turėjo priežastį (31)

Skaičiau Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės straipsnį „Kaip mus žalojo“. Idomus sutapimas, bet kaip tik pastaruoju metu teko bedrauti su studentu iš Lietuvos – jaunu žmogumi, ieškančiu vietos po saule. Nereikėjo ilgai bendrauti, kad pasidarytų aišku, jog tas ieškojimas kitoks negu jo bedraamžių.

Norime įspėti poilsiautojus: žygis baidarėmis po liūčių virto košmaru (380)

Praėjusį savaitgalį patirtą košmarą plaukiant baidarėmis mūsų draugų grupelė prisimins dar ilgai. Tad savo pareiga laikau įspėti kitus šalies gyventojus nekartoti mūsų klaidų ir gerai pagalvoti, ar esate pajėgūs plaukti Lietuvos upėmis, kurių vandens lygis po rekordinių liūčių smarkiai pakilo. Visiškai to nenorėdami, mes ne tik smarkiai rizikavome savo gyvybe, bet ir patuštinome pinigines labiau nei planavome.

Palangiškio nuomonė: ir taip suprastėjusiam sezonui kenkia ne laiku vykdomi statybos darbai (12)

Seniai, oi kaip jau seniai šviesios atminties maestro Stasys Povilaitis savo išlavintu balsu dainavo, o gražuole Palanga! Šiam straipsniui, manau, labiausiai tinkamas pavadinimas būtų, o nesiliaujančių statybų Palanga!

Jaunos merginos kreipimasis: uždirbu tiek, kad niekada negali suskausti dantis (536)

Labas, Lietuva. Širdyje esu maža mergaitė, su didelėmis svajonėmis. Noriu keliauti, pažinti, kurti, mokytis ir mokyti kitus to, ko moku – nenuleisti rankų, bandyti vėl ir vėl, klupti ir keltis... Bet tu pakirpai sparnus.

Kiaulių maras Lietuvoje: ar mums jau nereikia savų gyvulių? (55)

Kaip nesidžiaugti – veterinarai puikiai dirba, kiaulių marą tuoj pat nustato, kiaules į žemę užkasa. Taip gerai dirba, kad kiaulieną jau iš Kinijos perkame.