Šiemet Joninių šventei pradėjau ruoštis nuo Velykų. Pasidariau naminukės šimtą litrų, kad nepritrūktume švęsdami, nusipirkau „opelį“, kad galėčiau su merginom draskytis po kaimą ir rodyti savo vairavimo sugebėjimus.

Negaliu sakyti, kad pernai Joninės nepatiko, geros buvo, ne viską prisimenu, bet žmonės sakė, kad buvau linksmas ir geros nuotaikos, dainavau, šokau ant degančio laužo, sėdėjau. Seniūno žmoną nešiojau ant rankų, kai seniūnas nulūžo. Su ambulatorijos sesute ėjau ieškoti paparčio žiedo į mišką, ir ką jus galite pagalvoti, radau, tiesa, tik po devynių mėnesių tokį mažą raudantį Jonuką.

Šiemet kartu ir krikštynos bus, kleboną pakvietėme į šventę, ateis kartu su šeimininke, užsakėm muzikantus iš rajono centro. Vietinės moteriškės parašys į laikraštį ir nufotografuos.

Pakvietėme ir kaimo anekdotų karalių Šlangauską Joną, kuris papasakos jau seniai girdėtus anekdotus apie Jonines, pavyzdžiui, kaip šie:

Grįžta Jonas po Joninių
namo paryčiais, pripešęs kaip reikiant, vos paeina. Spaudžia skambutį. Žmona atidaro. Abu stovi žiūrėdami viens į kitą kelias minutes - žmona priekaištingai, Jonas nieko nematančiomis akimis. Staiga Jonas kiek krūpteli, akys įgauna žvalumo, pamato žmoną ir sako draugiškai:
-Na tai už-ž-žeik, jei jau atėjai!

Vyrukas per Jonines
skambina į mokamą informacijos telefoną:
- Labą dieną… Ar galite pasakyti, kur man tą paparčio žiedą surast?
- Paparčio žiedą ? Gerai, tuoj pažiūrėsium…
(pauzė)
- O kokiame rajone jus domintu? Jonavos? Gerai, minutėlę …
(vėl ilga pauzė ir tada užtikrintu balsu)
- Taip, radau – Jums reikia ieškoti Miške. Kuom dar galėtumėm būti naudingi?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!