Nori nenori turėjai ją skaityti, cituoti, nors ir žinojai, kad tai - klastotės, Lietuvą okupavusios valstybės nusikaltimų dangstymas.

Jonas Budrys (tikroji pavardė – Polovinskas) – asmenybė, beveik nepažįstama nei vyresniajai, okupuotoje Lietuvoje brendusiai kartai, nei jauniesiems, laisvosios Lietuvos piliečiams. Todėl knygelė apie jį labai reikalinga, reikšminga.

Tiesa, apie patį J.Budrį čia pateikiama tik sausų enciklopedinių žinių. Išvardinti, kur jis dirbo, ką veikė ir nuveikė per savo 75-erių metų gyvenimą (1889-1964), šioje anotacijoje būtų keblu. Tik paminėsime, kad 1915 m. jis buvo mobilizuotas į caro kariuomenę, tarnavo rusų karinėje kontržvalgyboje ir šią tarnybą baigė Amūro karo apygardos kontržvalgybos viršininku brigados vado teisėmis, paskui studijavo Vladivostoko Rytų kalbų institute.

Vos gimusi, iš visų pusių su ginklu puolama Lietuva 1921 m. jau turėjo aukštos kvalifikacijos profesionalą – nuo 1921 m. liepos 21 d. J.Budrys tapo Generalinio štabo kontržvalgybos viršininku: saugojo Lietuvą nuo išorės ir vidaus slaptojo fronto priešų.

Vien tik jo veikla rengiant Klaipėdos krašto sukilimą, o vėliau ir jam vadovaujant, verta atskiros studijos, meninio filmo, romano arba bent jau paminklo Klaipėdoje. Buvo jis ir Klaipėdos krašto gubernatorius, Lietuvos konsulas Karaliaučiuje, generalinis konsulas Rytų Prūsijoje, o nuo 1936 m. iki mirties – Lietuvos generalinis konsulas JAV.

1940 m. J.Budriui buvo suteiktas Niujorko miesto garbės piliečio vardas. Tiek keliais sakiniais apie atsiminimų “Kontržvalgyba Lietuvoje” autorių. J.Budrys, prisimenantis 1921-1923 metų slaptąjį karą Lietuvos viduje, daugiausiai Kaune, skaitytojo vaizduotėje iškyla kaip puikus profesionalas, didelis žmogiškosios psichologijos žinovas, veikiantis gudriai, šaltakraujiškai, ryžtinai ir principingai.

1921-1923 metų Lietuvą iš Kauno valdė daugumoje jauni, nepatyrę valstybės veikėjai, kurie kartais klydo, turėjo žmogiškųjų silpnybių, kartais blogų kėslų, savanaudiškų interesų.

Skaitai ir anuos laikus nejučiom lygini su 1990-2002 metų Lietuva, jos dideliais ir mažais veikėjais. Ir suvoki: po saule nieko naujo, tik mastai, apetitai dabar nepalyginamai didesni, nusikaltimai, aferos žymiai rafinuotesnės, o slaprojo fronto kariai, ko gero, slaptesni.

Tačiau ir tada, prisidengus diplomatinės neliečiamybės skraiste, kontrabanda ir narkotikai į užsienį buvo gabenami vagonais ("...iš Lietuvos eina šmugelis ištisais vagonais. Vagonai eina užantspauduoti, kaip diplomatinės siuntos. Svarbiausias objektas sacharinas, bet yra ir narkotikų. Siuntos nepristatomos į pasiuntinybę, bet kažkokie tipai tas prekes perima, skubiai iškrauna, o dokumentai sunaikinami. Jo žodžiais, yra keli aukšti pareigūnai URM ir kažkas pasiuntinybėje, kurie tuo užsiima. Be aukštų asmenų neįmanoma gauti toms siuntoms diplomatinių antspaudų ir dokumentų...").

Taip pasakojama apie užsienio reikalų ministro J.Purickio nelegalią veiklą. Beje, “byla buvo likviduota”, aukšti pareigūnai visais laikais “neskęsta”. Tačiau tai jau ne J.Budrio problema: “man rūpėjo tiktai sustabdyti nelegalias operacijas, kas ir pavyko”.

Tačiau tai nėra labai tipiškas J.Budrio veiklos pavyzdys. Daugiausia pastangų jam ir jo vaikinams teko padėti grumiantis ne su ekonomine, o su politine kontrabanda, iš Lenino Rusijos plintančiomis bolševizmo bacilomis.

Atsiminimų skaitytojas daug kartų “lankysis” šios valstybės pasiuntinybėje, turės reikalų su į ten paslapčia sėlinančiais įvairių tautybių informatoriais, deja, ir lietuviais.

J.Budrys supažindins su vienu pirmųjų Lietuvos kontržvalgybos vadovų L.Gira (“…jis jokių patarėjų-ekspertų nepripažino, nė vieno iš savo tarnautojų ar bendradarbių neįsileido į kabinetą, jei pirma nebuvo atsiklausta telefonu. Tik gavęs sutikimą galėjo užeiti pas jį. Prie L.Giros kabineto durų 24 valandas stovėjo kelių karių sargyba su kulkosvaidžiu...”).

Knygoje pateikiama labai įdomių, mažai kam žinomų detalių apie Aleksą – Angarietį ir visai kitokių pažiūrų jo brolio sūnų: “…teroristas vidudienį, įėjęs į kontorą, dviem šūviais jį nudėjo. Toks žiaurus teroristinis aktas buvo retas Lietuvoje, bet, matyt, Angariečio ambicija buvo pažeista, ir jis pasiuntė žudiką”.

J.Budriui teko demaskuoti, vienokiomis arba kitokiomis aplinkybėmis bendrauti su visokio plauko informatoriais, slaptų leidinių redaktoriais ir leidėjais, bankų plėšikais ir uniformuotais kyšininkais, dokumentų klastotojais, apsišaukėliais detektyvais iš Amerikos ir Didžiosios Britanijos...

Daug žuvies į jo tinklą pakliuvo: ir smulkių kilbukų, ir stambių šamų (pavyzdžiui, lietuvių kilmės Maskvos šnipas generolas Kleščinskis).

Žvalgas mato ne tik viešą, oficialią, bet ir eilinio piliečio akimis nematomą valstybės gyvenimo pusę. J.Budrys savo atsiminimuose mums šiek tiek praskleidžia 1921-1923 metų Lietuvos dramos uždangą: “Daug dalykų nutyliu, kad nebūtų įvelti žmonės, kurių likimo nežinau…”, o tai reiškia, kad daug mums nežinomų faktų jis nusinešė Anapilin, bet daug ką galima atgaivinti iš jo archyvų, nes jau nėra prasmės ko nors nutylėti. Būtų labai įdomu ir naudinga užpildyti šią spragą...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!