TAI yra abortas. Arba išvalymas. Išsiurbimas. Nėštumo nutraukimas. Neigiamo dalyko pašalinimas. Deja, bet esu tai patyrusi – išimti nepageidaujamą vaiką iš gimdos. Kad nedingtų mano nepakartojamas daug metų kurtas įvaizdis, kad likčiau liekna, kad nepaliktų draugas, kad nereikėtų sakyti tėvams (nors jie laukia anūkų), kad galėčiau keliauti (lyg negalėčiau su vaiku), kad galėčiau iki paryčių šėlti su draugais (lyg tai būtų svarbu šiuo metu), kad draugai nesakytų „tai kaip čia taip..“ ir po mėnesio tiesiog pamirštų mane (ar tai draugai?), kad nežlugtų mano svajonės (po aborto neišpildžiau nei vienos), kad galėčiau sportuoti (praktika rodo, kad nesportuoti gali tekti tik pora savaičių, ar matėt šaunios australės pavyzdį?), kad nenukristų krūtinė (???), kad nepriaugčiau svorio (lyg jo neišeitų numesti), kad nesusirgčiau depresija ir netapčiau neįdomi sau (ką gi, dabar jaučiuosi būtent taip). Štai todėl aš nusprendžiau nėštumą nutraukti.
Iš visų tų absurdiškų priežasčių galima juoktis. Arba galima pamiršti savo puikų išsilavinimą, kritinį mąstymą, moralines normas ir pažiūras ir tiesiog suprasti, kad tai yra 90 procentų pasidariusiųjų abortą motyvai. Nepilnavertiškumo jausmas, atsakomybės stoka, nenoras suaugti, nenoras globoti, mokyti – tiesiog stengtis imti gyventi kokybiškai ir tapti reikalingesnei, nei galbūt iki šiol buvai.
Visuomenės normos, reikalavimai – juk jei esi jauna ir protas dar tik besiformuojantis, nesuvoki, kad siekti karjeros, mokslo aukštumų, tobulinti save kaip asmenybę galima ir stumiant vežimėlį ar migdant vaiką. Emocinis protas sako griežtą „ne“, nes kaimynei Julijai dabar 30-imt, ji gyvena Kipre, neturi vaikų, kasdien deginasi, puikiai atrodo, mokosi kalbų ir yra tikra pasaulio pilietė. Kostui – 25-eri, jis dar studijuoja universitete ir kiekvieną savaitgalį grįžta namo, mamai jis dar vaikas, kuriam reikia įdėti kepsnį, bulvių, duoti 100 eurų ir pripildyti baką kuro. Nes jis ateityje būtinai kažką pasieks, kadangi studijuoja jau antrą magistrą. Ir, patikėkit, tokios istorijos veikia. Veikia taip, kad atsiduri klinikose ant stalo ir ne savo noru užmiegi pusvalandžiui. Patogu būti vaiku pusę gyvenimo.
Gal viskas slypi mūsų istorinėje praeityje – juk mes nemokam kalbėti ne tik apie abortą, bet ir apie seksą, psichologines problemas, depresiją, prievartą, smurtą. Viskas lyg ir aišku, tačiau kartu kažkur paslėpta. Mes apie tai kažką žinom, bet išgirdę nusukam kalbą į šoną burbtelėję, kad „nu jis tikrai blogas žmogus, muša savo žmoną“. Fakto konstatavimas nėra problemos sprendimas. Mes tylim toje vietoje, kur tylėti nereikia ir per daug čiauškam ten, kur mažakalbystė būtų sveikintina.
Bet mes juk lietuviai, apie TAI vis tiek nekalbam. Dažniausiai apie abortą nežino niekas, geriausiu atveju žino kūdikio tėvas, kuris labai neretai visiškai pritaria tokiam sprendimui, nes tai yra geriausia išeitis. Mūsų visuomenėje yra du sėkmingi tipai moterų – laimingų mamų ir ilgakojų nepriklausomų gražuolių. Stereotipai, kurie beprotiškai griauna merginų gyvenimus. Tik, deja, po aborto dažna ilgakojė nepriklausoma gražuolė tokia jau nebesijaučia. Ji nepasirenka laimingos mamos alternatyvos. Dažniausiai tampa „depresuojančia“, sapnuojančia košmarus, verkiančia ir nekenčiančia savęs.
Aš ir vėl apie save. Mano akys jau nespindi, kaip spindėjo prieš porą metų, nors aš ir dažau jas kaip pašėlusi. Mano oda pavargo nuo streso ir ašarų ir štai nebeliko jos nuostabaus skaistumo, liūdesio nepaslepia jokie „Chanel“ ar „Dior“. Aš nebenoriu eiti į vakarėlius su draugais. Tiesą pasakius, kol kas manęs netraukia vyrai. Aš tiesiog egzistuoju, einu į darbą, skaitau knygas, verkiu ir galvoju, kad būčiau buvusi graži (kad ir vieniša) mamytė su jau paaugusiu vaiku, nauja patirtimi, galbūt jau atgavusi psichologinę pusiausvyrą ir žiūrinti į gyvenimą kiek kitaip, tikriausiai brandžiau. Tikriausiai, nes aš nežinau.
Iki nėštumo nutraukimo žvelgdavau į mamas gatvėje ir mačiau jas susivėlusias, nusilupusiu nagų laku, be makiažo, be madingų drabužių. O dabar matau jas pasitempusias, be galo gražias, puikios fizinės formos, skaitančias knygą lauko kavinėje, kol vaikas miega pietų vežimėlyje. Ir ta knyga – ne apie tai, kaip maitinti vaiką krūtimi taisyklingai. Tai – naujausi teisės aktai, tomai apie Azijos šalis, klasika ar verslo pradmenys. Dabar mamas aš matau kitokias. Tik dabar suprantu, kad jų statusas – toks pats, koks buvo iki gimdymo, tačiau vienu aspektu jos jau geresnės. Jeigu prieš abortą kas nors man būtų parodęs, kokia laiminga gali būti moteris, turinti vaiką... Jei būtų parodę, kaip greitai gali susigrąžinti iki gimdymo buvusią figūrą... Jei būtų papasakoję, kad ir mamos turi draugų... Kad kartais jų netgi nepalieka jauni tėčiai... Ir kad viskas slypi požiūryje ir galvoje, aš tikrai dabar būčiau tokia pati laiminga mama su visomis savo tuštybėmis ir ne tik.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Abortas – skaudi tema, kuria vengiama kalbėti. Sakome „ačiū“ ja išdrįsusiai prabilti skaitytojai ir kviečiame drąsiai išsakyti savo nuomonę ir požiūrį. Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“.