Jaunos merginos tragedijos sukrėsta skaitytoja: nelikime abejingi

 (186)
DELFI skaitytojos nuomone, pastarųjų savaičių įvykiai nebūtų tokie dramatiški, jei ne įsivyravęs abejingumas. Biržų tragedijos, kai gatvėje patyręs šautinę traumą miršta jaunuolis, galbūt irgi būtų pavykę išvengti, jei ne policija, kuri, atrodo, abejingai nevykdė savo įgaliojimų. Taip pat šį savaitgalį dar viena kraupi nelaimė - mergina sudeginta gyva automobilio bagažinėje apie pusvalandį bendravusi su BPC. Jei jie būtų tinkamai dirbę savo darbą, manau, to būtų išvengta. Taigi, valstybinės institucijos tam tikra prasme tampa nusikaltėlių bendrininkėmis.
© T.Markelevičiaus nuotr.

Laba diena, brangūs DELFI skaitytojai, mane, kaip ir daugelį, sukrėtė jaunos merginos beprasmė mirtis. Šį laišką visuomenei nusprendžiau parašyti, kai supratau, kad esu persmelkta baimės. Šią naktį net sapnavau, kad esu bandoma nužudyti, vis skambinu senu laidiniu telefonu, bet man vis pasako, kad visi operatoriai užimti, o galiausiai - kad man nepadės.

Sunku suvokti, kad tavo valstybė, kurioje gimei ir augai, ir per kažkokį atsitiktinumą dar vis gyveni, yra Europoje, priklauso Europos Sąjungai ir NATO, tačiau net XXI a. yra visiškai neveiksni prieš degradavusių asmenų terorą paprastiems žmonėms, visiškai neveiksni prieš valstybės tarnautojų abejingumą paprastam žmogui, visiškai neveiksni prieš jauno žmogaus socialines problemas. Negana to, peršasi išvada, kad savo abejingumu valstybinės institucijos taip tampa nusikaltėlių bendrininkėmis. Kyla klausimas, kas bus toliau, jei niekas nesiims jokių veiksmų?

Pirmas scenarijus. Tapsime abejinga tauta, kuri visiškai nebereaguos net į žiauriausius nusikaltimus, tapsim tyliaisiais bendrininkais, o žmonės, kuriems dar užteks sveiko proto įžvelgti šią beprotybę, išvažiuos svetur vergauti vardan saugumo.

Antrasis scenarijus. Bandys saujelė, kaip ir dabar, idėjinių žmonių kažką, kažkaip keisti, bet galiausiai situacija išliks tokia pati, kaip ir dabar.

Trečiasis scenarijus. Išaugsim iš šio beprasmiško smurto amžiaus ir pradėsim rimtai spręsti problemas. Manau, viskas turi prasidėti nuo valdžios. Reikia kelti ne aukščiausių institucijų aukščiausių pareigūnų algas, o pradėti nuo žemiausios kastos tarnautojų algų. Rinkti į Seimą ne klounus, o rimtus specialistus, ne tuos, kurie bobutėms saldainius dalina, o tuos, kurie turi reikiamą supratimą apie tai, kas vyksta Lietuvoje, turinčius reikiamą išsilavinimą, galiausiai - žmones, kurie yra bandę išgyventi iš minimalios algos.

Per daug Seime turtingų žmonių ir turinčių sovietinį mąstymą. Iš esmės reikia keisti švietimo sistemą, palikti vietos ir sąmoningumo ugdymui, ne tik sovietiniam muštravimui ir toliau sėkmingai mažuosius menkinti, jeigu pastarieji kažko nepajėgia. Ar toks scenarijus įmanomas? Mano akimis žiūrint, tik gražiose mano svajonėse, bet tikrai ne mūsų valstybėje.

Taigi, ką tokiu atveju daryti žmogui, kuris nori likti šioje šalyje, dėl kurios laisvės mūsų tėvai ir seneliai kovojo? Ką daryti tėvams, kurie nesijaučia saugūs dėl savo vaikų? Ką daryti žmogui, kurio saugumo gatvėje niekas negali užtikrinti? Ką daryti jaunimui, kurio ateitis kaip niekad tamsi, net turint kvalifikaciją ar siekiant aukštojo išsilavinimo? Ką daryti suprantant, kad valdžia neveiksni?Ką daryti norint visą tai pakeisti, bet negalint? Dar daug klausimų, į kuriuos, deja, bet atsakymai liūdnesni vienas už kitą.

Linkiu kiekvienam iš mūsų nebūti abejingais savo šeimoje, savo darbe, savo mokymo įstaigoje, savo aplinkoje - bent tiek galime padaryti dabar.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (108)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (85)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...