Jaunimas nori darbo: ar tikrai?

 (140)
Po paskutinio straipsnio sulaukiau kritikos. Bet tuo pačiu supratau, kad kai kurie dalykai ir faktai neleidžia žmonėms mąstyti blaiviai. Skalūninės dujos ir Venckienės tema darosi jau labai nusibodusios. Taigi, pakalbėkim kita tema - jaunimo godos dėl darbo.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Įdomi tema, kai paskaitai jaunimo kalbas kokiame laikraštyje ar interneto portale. Aišku, visi pasakoja, kaip jie nori dirbti ir kaip niekas jų niekur nenori priimti. Ir štai galiu papasakoti kokie būna tie „norai“, nes teko dirbti ir statybose, ir fabrike.

Prieš penkerius metus dirbau statybose ir vasarą sulaukėme įvairių sezoninio darbo ieškančių jaunuolių. Na, taip jau susiklostė, kad statybose dirba daugiausia vaikinai. Taigi, visus ten atginė noras užsidirbti pinigų. Tikrai sveikintinas dalykas. Bet jei jau ateini į tokį darbą, reikia ir nusiteikti, kad teks dirbti.

Ir štai prasideda darbai, tenka panešioti ir betono kibirus, ir cemento maišus, ir su karučiu pasivažinėti. Ir tada pradeda matytis, koks šis noras yra realus. Prasideda įvairiausi skundai, kad darbai per sunkūs ir panašiai. Labai retai galima pasėdėti, o darbas yra intensyvus. Žinoma, sunku, kai visas tavo gyvenimas yra tik kompiuteris, cigaretės, alkoholis ir visokiausi bereikalingi vakarėliai. O tai jėgos ir kantrybės tikrai neprideda...

Štai dabar aš dirbu viename fabrike, kuriame gaminamas kačių maistas. Darbas taip pat yra fiziškai nelengvas, grafikas pamaininis. Bet yra pliusų: į darbą ir iš jo veža transportas, maistas valgykloje pigus, yra poilsio zonos, televizija, internetas. Alga - iki 1200 litų.

Vasaros metu čia irgi ateina užsidirbti norintis jaunimas. Štai čia jau laukiami ir vaikinai, ir merginos. Kaip visada visi būna labai labai nusiteikę dirbti, bet kaip ir kiekviename darbe vien noro neužtenka ir už gražias akis niekas pinigų neduoda. Dar vienas „minusas“ - kad reikia dirbti savaitgaliais. O tada jau prasideda problemos. Nes čia „chebra“ geria, po „snarglines“ trinasi, o tau reikia dirbti (...).

Darbas yra darbas ir štai visi tie jaunuoliai, norėdami užsidirbti, turi rodyti tam norą. Keisti man atrodo tokie dalykai kaip neatėjimas į darbą dėl gimtadienio ar kokios jūros šventės. Na, jei mes visi pradėsime švęsti visokias vietines pelkės šventės, tai kas bus? Yra tekę matyti ne vieną atvejį, kai jau po pirmų dienų visas „noras“ pasibaigia. Bet turbūt labiausiai nervina, kai visi tie jaunuoliai nerodo visiškai jokio noro kažką išmokti ir dirbti taip, kaip priklauso (...). O jei jau toks jaunimas iškenčia ten mėnesį, labai dažnai stebisi, kodėl gavo mažesnę algą. Na, jei tau rūpi pelkės šventė ir gėrimai, tai kokios algos tu tikiesi?

Jaunuoliai, darbo yra pakankamai, bet reikia truputį nuleisti nosį ir norėti dirbti. Patikėkite, už gražias akis ir nulakuotus nagus jums niekas tūkstančių nemokės.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Mokyklos realybė: kai mokytoja nenori dirbti, dainuojame V. Šiškausko dainas (68)

Esu 8 klasės moksleivė ir norėčiau kreiptis į gerbiamą švietimo ministrę dėl mokslo metų ilginimo. Labai daug moksleivių piktinasi, kad bus ilginami mokslo metai, bet nepagrindžia, kodėl tai yra blogai. Todėl aš norėčiau išsakyti savo nuomonę.

Atsipeikėkite: papasakosiu, kaip gyvena ir kiek uždirba 25-mečiai Lietuvoje (386)

Pastaruoju metu vėl pasigirdus kalboms apie tai, kaip visuomenei dera solidarizuotis su pensininkais, nepaliauju galvoti apie tai, kad tam, kad sulauktum visuomenės solidarumo, turi priklausyti kažkokiai socialinei grupei: būti pensininkas, mama, neįgalusis, bedarbis ar dar kas nors. Būdamas „normalus“, jaunas ir dirbantis turi tik vieną pasirinkimą – solidarizuotis pats, ir užmiršti, kad kažkam valstybėje rūpi. Esi tas, kuris išlaiko, moka mokesčius ir „suka“ ekonomiką.

Norėjome Vilniuje nusipirkti butą – du pasiūlymai privertė sudvejoti realybe (65)

Su vyru dairomės buto, todėl beveik kasdien tikrinu nekilnojamo turto (NT) skelbimų portalus. Nuolat domintis, kas vyksta šioje rinkoje, bet koks nuokrypis nuo normos sukelia daug klausimų. Taip atsitiko ir šį antradienį: viename iš populiariausių NT puslapių pastebėjau du naujus 3 k. butų Vilniuje skelbimus: vienas A. J. Povilaičio gatvėje, kitas – Tuskulėnų. Įtarimų sukėlė tai, kad abiejų nenormaliai žema kaina: abu analogiško išplanavimo, iš nuotraukų sprendžiant, padoraus remonto, tačiau abu tekainuoja po 30 tūkst. eurų.

Moteris prisiminė šiurpų persekiojimą kelyje: gailiuosi tik vieno (155)

Noriu pasidalyti savo patirtimi. Viskas įvyko prieš 7 metus... Važiavau iš Vilniaus pro Nemenčinę link Pabradės, pravažiavus Nemenčinės tiltą per upę ir sankryžą, kur baigiasi miestelis (dabar ten – žiedinė sankryža), pastebėjau, kad „prisikabino“ automobilis, važiuojantis labai nesaugiu atstumu.

Gavusi atsakymą iš „Sodros“ besilaukianti moteris apsiverkė: ką aš pavogiau iš Lietuvos? (296)

Šiuo pasakojimu noriu perspėti būsimas mamas, kad jos tik atidžiai suskaičiavusios išdirbtas dienas, sutiktų su gydytojos siūlymu eiti dekretinių atostogų.