Turėjome išlaikyti pagarbą vienas kitam, nepaisant kiekvieną minutę kylančių mažų nesutarimų dėl skirtingo „išeičių“ iš situacijų įsivaizdavimo. Lengva, kai viskas abstraktu… Kitaip, kai kiekviena smulkmena reali ir abiems be galo svarbi. Kas gali būti svarbiau už tai, ar sauskelnės viršus atlenktas, ar užlenktas, kad neuždengtų gyjančios bambutės? Dėl tokio „gyvybės ir mirties“ klausimo namuose gali kilti rimtas karinis konfliktas. Ypač, kai abi konflikto pusės turi tvirtą nuomonę, suformuotą penkių nėštumo/gimdymo/žindymo kursų, ir siūlo priešingus sprendimus, pagrįstus emocinių-hormoninių audrų diktuojamo loginio mąstymo įžvalgomis. Po daugybės nemigos naktų nuolankumui jėgų nelikdavo…
Didžioji gyvenimo kelionė, vingiavusi tarp keturių kambario sienų, atvedė mus į Šeimų universiteto (ŠU) kursus. Pirmiausia nuostabą kėlė su pragmatiškos visuomenės įprastine praktika kontrastuojantis rengėjų altruizmas. Įtarinėjome – matyt, kažkas kažkokiu būdu vis tiek siekia kažkokios naudos. Įtarimai nepasitvirtino.
Antrą kartą nustebino mokymų metodas, pagal kurį ta pati kiekvienai šeimai daugmaž pažįstama situacija yra analizuojama keturiais lygmenimis: 1) perskaitai ir apmąstai pats vienas; 2) aptari su sutuoktiniu; 3) diskutuoji mažoje trijų, keturių šeimų grupėje; 4) viskas vėl nuo pradžių didelėje, moderuojamoje keliolikos šeimų grupėje.
Pačiai skaityti buvo tiesiog įdomu. Nustebimas didėjo dalinantis mintimis su vyru. Jis viską mato kitaip! Ir negali sakyti, kad neteisingai… Kažkodėl vertindamas situacijas jis dažniau pabrėždavo tėčio kaltes ir teisindavo mamą. Pastebėdavo kitas detales ir parodydavo kitokią situacijos pusę. Gilesnę, dar įdomesnę... Kitaip pamačiau jį patį.
Grupelėse ne kartą teko suprasti, kad „absoliučiai teisinga“ nuomonė tokia atrodo ne visiems... Mano pačios nuostabai, vyro požiūris sulaukdavo daugiau pritarimo (o aš buvau bepradedanti manyti, kad jis vienintelis pasaulyje gali taip stipriai klysti). Didelėje grupėje išryškėdavo nauji niuansai ir problemų sprendimo būdai, kurie mums net nesisapnavo.
Taip mokėmės lankstaus mąstymo, suvokimo, kad kito galva galvoja kitaip ir tas pačias sudėtingas situacijas ar net elementarias ir „akivaizdžias” smulkmenas mato skirtingai. Gavome teorinių žinių ir praktinių patarimų. Svarbiausia, kad stipriau pajutome svarbą (šeimos, vienas kito, tarpusavio santykio darnos) ir vienas kitam parodėme – „man tai svarbu tiek pat, kiek ir tau“. Sunku visą kursų naudą įvardinti ir išvardinti, bet po jų namie atsirado daugiau ramybės, linksmumo, paprastumo.
Yra vilčių, kad vien asmenine nauda mūsų kelionė į ŠU nesibaigė. Birželį dalyvavome Klaipėdoje vykusiuose ŠU moderatorių mokymuose. Prasminga veikla šeimai suteikia daugiau laimės; bendras prasmės pajautimas sutuoktinius dar labiau vienija. Be to, Klaipėdos susitikime mokėmės, kaip gražiau sutarti šeimoje, kaip įveikti santuokos krizes. Turbūt viena kertinių susitikimo minčių buvo tai, kad meilė nėra (vien tik) jausmas, tai (apsi)sprendimas visam gyvenimui – už ją kasdien reikia kovoti. Meilė – tai šeimos siela. O šeimoje kiekvienas turi būti pasiryžęs duoti daugiau, nei gauna. Tada laimi visi (...).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šeima“, papasakokite, kaip Jūs sprendėte savo bėdas. Pasidalinkite patirtimi ir padėkite jaunoms šeimoms. Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: