Dažna frazė skambanti studentų lūpomis yra „svarbu baigti“. Tėvai skiepijo, kad privalai ir išsilavinimas svarbus ateičiai. Yra tokių studentų, kurie pradėję mokytis vieną specialybę, supranta, jog jų pašaukimas visai kitoje srityje, o tai didelis pasisekimas. O yra ir tokių, kurie sėkmingai užbaigia pradėtus mokslus ir taip pat sėkmingai gautą „popierėlį“ pasideda į stalčių. Žinoma, visada yra išimčių, bet dabar kalbame apie dažniausius atvejus.
Aš taip pat nesu išimtis. Kaip ir daugelis Lietuvos studentų, baigusi vidurinę mokyklą, nežinojau ko noriu iš gyvenimo. Galų gale, vienetai laimingųjų, sulaukę devyniolikos metų, tai žino. Tad įstojusi į valstybės finansuojamą vietą ilgai nedvejojau. Negaliu sakyti, kad mokytis buvo neįdomu. Man tikrai patiko, jog aukštojoje mokykloje studentams dėstomas labai platus kursas, tačiau kaip patirtis rodo, teorinės žinios be praktikos yra lygios nuliui.
Praėjusiais metais baigiau verslo vadybos studijas, taigi tik gavusi diplomą pakoregavau savo gyvenimo aprašymą ir naiviai tikėjau, kad būsiu ištiestomis rankomis laukiama darbdavių ir man atsivers naujos karjeros galimybės. Bet deja, praėjo daugiau nei puse metų, bet taip ir neišsitraukiau iš stalčiaus savo „popierėlio“. Ieškodama darbo, supratau, kad vadybininkas privalo turėti vairuotojo pažymėjimą ir ilgai nedvejojusi užsirašiau į vairavimo mokyklą. Po kelių mėnesių rankose laikiau vairuotojo pažymėjimą – tuomet atrodė jau tikrai būsiu geidžiama darbdavių.
Tačiau realybė kur kas pilkesnė nei galėjau pagalvoti. Išsiuntusi savo gyvenimo aprašymą kartu su motyvaciniu laišku, laukdavau skambučio. Skambutis iš darbdavio jau reiškia, kad įveikiau pirmąjį etapą ir laukia antrasis – pokalbis dėl darbo. Nors esu jauna, tačiau pokalbių dėl darbo turėjau galybę. Pradėjau dirbti vos sulaukusi pilnametystės. Teko dirbti daug darbų ir juos keisdavau gan dažnai. Pagrindinė priežastis – darbą buvo per daug sunku derinti su mokslais. Aukštojoje mokykloje nuolat pabrėždavo – jeigu darbas trukdo mokslams, reikia darbo atsisakyti. Mano nuomone, toks požiūris lyg studentas turėtų būti sotus oru ir žiniomis, kurias gauna. Visi puikiai žino, kad ne visų studentų tėveliai uždirba milijonus ir kaip sunku išlaikyti studijuojančias atžalas.
Aš visais studijų metais derinau mokslą ir darbą, žinoma, tai nebuvo nelengva, kai mokaisi dieniniame skyriuje ir dirbi pilnu etatu. Tikėjau, kad studijuodama įgausiu darbo patirties, o baigus studijas bus lengviau susirasti gerai apmokamą darbą, tačiau kuo toliau, tuo vis labiau nesuprantu darbdavių poreikių.
Jie nori, kad darbuotojas turėtų darbo patirties, tačiau ne per daug. Darbdaviai nori, kad darbuotojai būtų jauni ir imlūs, bet ne per jauni. O kiek yra tas „ne per“? Kartais atrodo, kad darbdaviai ir patys nelabai žino ko jiems reikia. Žinoma, dabar aš kalbu iš savo, kaip ieškančios darbo vadybininkės perspektyvos, bet man vis dar nėra įmenama mįslė, kodėl darbdaviai vengia jaunų absolventų. Reikiamos patirties trūkumas? O kur gauti tos patirties, jeigu niekas nenori leisti net pamėginti? Derėtų nepamiršti, jog jauni žmonės visada yra ateitis. Ir kol jie jauni, juos galima palenkti į sau naudingą pusę.
Jauni darbuotojai nepatikimi, nes dažnai keičia darbus? O ar kas pagalvojo, kodėl jie keičia darbus? Pati savo kailiu patyriau, kad neretai darbdaviai reikalauja atlikti kur kas daugiau funkcijų, nei parašyta darbo sutarties pareigybinėse, o už tai mokėti net nesiruošia, nes juk savaime suprantama.
Daugelis darbdavių siūlo tik tą menką minimalų atlyginimą, tad kodėl tada tikisi, kad turės lojalius ir gerus darbuotojus, nesuteikdami jiems jokios motyvacijos? Būtų įdomu pažiūrėti kaip tie patys darbdaviai išgyvena visą mėnesį už kiek daugiau nei tris šimtus eurų, kai reikia ir butą išlaikyti ir, galų gale, pavalgyti.
Manau, kaip ir daugelis jaunų žmonių, esu nusivylusi ir neįvertinta. Žinoma, visada atsiranda geresnių kandidatų, taip yra ir bus, tačiau tiems geresniems kažkas jau prieš tai suteikė galimybę parodyti savo vertę. Visi buvo jauni, tačiau tik jaunoji karta supranta, kaip sunku gauti darbą su geru atlyginimu. Kaskart darosi vis sunkiau, nes šiuolaikinėje darbo rinkoje daugiau lemia pažįstamų ratas nei išsilavinimas ir asmenininės kompetencijos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
O kaip tau sekasi dalyvauti darbo pokalbiuose? Ar prašyti adekvataus atlyginimo lietuviams vis dar gėda? Papasakok savo istoriją ir siųsk el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbo pokalbis”.