Sunkiai vėžiu sirgo mano tėtis, jau žinojome, kad tai paskutinės jo gyvenimo savaitės, gal dienos... Mama slaugė tėtį namie, aš gyvenu už gerų 100 kilometrų. Naktį jam pablogėjo, telefonu iškviečiau pažįstamą kunigą ir paryčiais išvažiavau į tėviškę. Atvykus jam pagerėjo, jis ėmė kalbėti, tarsi nušvito. Apie pietus ligonis užmigo.
Mes su mama bendravome virtuvėje, ji ruošė pietus, o aš, kadangi laukiausi pirmagimio, sėdėjau prie stalo. Tą akimirką keistai švietė saulė, pro langą ji taip skverbėsi, kad matėsi net skraidančios ore mažos dulkelės. Mano grožėjimąsi staiga nutraukė kažkoks staiga pralėkęs pro mane šešėlis, tada dar vienas... Kituose šešėliuose atpažinau man artimus žmones, kurių jau nebėra, jie taip lėkė į tą kambarį, kur miegojo sergantis tėtis, lyg kažkur skubėtų. Sunku pasakyti, ką aš išgyvenau tas kelias minutes, kai pro šalį tarsi praėjo tėvo tėvas, sesuo, brolis ir mano mamos mama. Tada aš supratau, kad jie atėjo jo ir tai jau galas...
Sušukau... Net mama pašoko. Aš išsigandusi klausiau, ar tai matė, bet ji nepajuto to, kas vyko. Kodėl tai mačiau aš? Taip ir liko klaustukas, bandžiau sau paaiškinti, kad tikriausiai todėl, kad mus su tėvu siejo kraujo ryšys – aš vienintelis jo vaikas, o gal taip buvo todėl, kad laukiausi. Mano tėvas dar gyveno dvi paras, o tame kambaryje buvo sunku net kvėpuoti.
Mano nėštumas buvo sunkus, grėsė persileidimas nuo pirmų dienų, tad tos paros buvo bemiegės.Aš jaučiau, kad mane kažkas saugo, negalėjau miegoti, vos sudėjusi akis išgirsdavau balsą: „Tu negali miegoti, jei užmigsi jie išsives tavo vaiką, būk budri.“
Laukiausi penktą mėnesį, man buvo kraupu, bet pabėgti nebuvo kur. Tai mano tėvas, kuris davė man gyvenimą ir kad ir kas bebūtų, aš turėjau deramai jį išleisti į kitą gyvenimą, jis jautė begalinę baimę, todėl iki paskutinės akimirkos mes visi miegojome viename kambaryje – budėjome. Vaistai neveikė, buvo baisi skausmo agonija, supratau, kad kažko trūksta, niekad nebuvau labai religingas žmogus, bet tada susiradau liturginį maldyną ir skaičiau maldas už lengvą mirtį.
Susirinko artimieji, agonija tęsėsi. Tada mes su teta nutarėme nieko nesakant sugirdyti jam šventinto vandens. Per porą valandų jis nurimo, manau, tai buvo raktas nuo kito pasaulio vartų, tėvas buvo sąmoningas, iki paskutinių minučių kalbėjo su mama, tik atsisveikinęs ėmė kažką kalbinti virš savęs ir šypsotis... Po laidotuvių radome pravirą kambario langą, kuris buvo saugumo sumetimais, užsuktas statybine vinimi, su mama supratome, kad jo palydovai tikriausiai išėjo pro jį.
Tai buvo įvykis, visiškai pakeitęs mano nuomonę apie kitą pasaulį ir tikėjimą. Manau, turime gyventi taip, kad galėtume lengvai numirti, nes paskutinės akimirkos yra viso gyvenimo nuopelnų ir klaidų atspindys, kurio kartais mes nenorime pripažinti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI apie matomus antgamtinius dalykus pakalbintas egzorcistas kunigas Arnoldas Valkauskas, paklaustas, ką sakytų žmogui, kuris jaučia kažko nepažinaus buvimą šalia ir ką daryti, jei po artimojo mirties vaidenasi, sapnuojasi, patarė mažiau sukti galvą: „Tikinčiam žmogui viskas labai paprasta. Jis meldžiasi už gyvus, mirusius ir į nieką nekreipia dėmesio“.
Dvasininkas pripažino, kad žmogaus gimimas, mirtis – labai jautrūs momentai, stiprūs gyvenimo pasikeitimai. „Artimojo mirties atveju susipina daug jautrių dalykų. Pavyzdžiui, kaltės jausmas, nors tėvas, motina, brolis ar sesuo mirė natūralia mirtimi, žmogus gali jaustis ne viską padaręs. O jei dar susisapnuoja koks sapnas... Kiekvieno dvasinė būklė kitokia, tačiau tokiu jautriu momentu gali pasitaikyti piktosios dvasios gundymų ir jų poveikyje kylančių minčių, kad kažkas ne taip, kad reikia kažką padaryti. Ir jei žmonės pasiduoda sapnams, kuriuose mirusysis liepia kažką padaryti, vizijoms ar nuojautoms, jis tiesiogiai ar netiesiogiai ima klausyti pasaulio, kuris jam nepažinus. Taip kyla dvigubas blogis – psichologinėje plotmėje žmogus praranda save – nebe jis vadovauja sav gyvenimui ir net gali prarasti tikėjimą Dievu, vietoje Jo tikėdamas mirusiu broliu, seserimi ar draugu, kuris neva dalijasi įsėjimais“, - komentavo egzorcistas, į kurį pagalbos kreipiasi nuo apsėdimų kenčiantys žmonės.
Neurobiologas Mantas Puočiauskas antgamtinių dalykų galimybę neigia. Ne piktų dvasių apsėdimas, o nakvišumas – taip DELFI aprašytą penkių moksleivių siaubą po spiritizmo seanso paaiškino jis.
O ką apie tai manote Jūs? Pasidalinkite savo nuomone, patirtimi, papasakokite savo istoriją. Jos lauksime el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Patirtis“ iki lapkričio 15 d. Geriausios istorijos autoriui atiteks tris knygos.