(...) Mes susituokę jau 13 metų, turime 3 vaikučius. Atrodo, viskas gražu, darni šeima, bet... Taip buvo pirmus septynerius metus (mes nė karto nesusipykom!), bet kažkas pasikeitė, kai sužinojom, kad laukiamės trečiojo vaikučio.
Tada santykiai staiga labai atšalo. Prasidėjo pykčiai, kylantys be priežasties (viską „nurašėme“ mano hormonų audroms, po to – septynerių metų krizei). Per visą nėštumą jis nė karto prie manęs neprisilietė, atseit, bijojo, nes laukiuose, maža ką...
Po gimdymo niekas nepasikeitė. Aš žinojau, kad mano vyras dar jaunystėje buvo mėgėjas paskui sijonus lakstyti, bet kažkaip tikėjau, kad kol mes kartu, to nebus, nes juk jis mane myli! Ir jis tikrai man nedavė priežasties juo suabejoti.
Visi draugai ir giminės buvo pakerėti mūsų meilės, mūsų santykių... Vieną dieną, praėjus maždaug pusmečiui po gimdymo, aš nusprendžiau vyro telefone pasižiūrėti vaikų nuotraukas, nes praėjusią dieną buvome parke ir jis daug fotografavo. Žvilgsnis užkliuvo už filmuoto vaizdo įrašo. Intymaus, bet ne su manimi, o su kita...
Staiga pajutau, kad žemė slysta iš po kojų, rankos pradėjo drebėti, nežinojau, ką ir galvoti. Negalėjau patikėti (niekada nebuvau tikrinusi jo telefono, o jis jo ir neslėpė). Kai jo paklausiau, gynėsi, tai žeidė dar labiau, nes žemino... Kai parodžiau vaizdo įrašą, prisipažino, atsiprašinėjo, verkė, du mėnesius su juo nekalbėjau. Jis laukė. Po to pasikalbėjome, paverkėme, aš atleidau... Kvailė! Aš tik norėjau, kad viskas būtų kaip anksčiau.
Nuo to laiko praėjo šešeri metai ir niekas nepasikeitė, tik pradėjau suprasti, kad tada reikėjo jį išspirt, viską pabaigti, nes dabar jis galvoja, kad aš vis tiek jam atleisiu, anksčiau ar vėliau. O aš pavargau pyktis.
Yra tų moterų ir dabar, girdžiu skambučius naktimis tualete arba lauke, jam išbėgus parūkyti, SMS paryčiais. Kelis kartus esu jas perskaičiusi, bet nusprendžiau nebeskaityti, nes tai žeidžia, žemina. Jo istorija joms – neva mes tik gyvenam viename name, nes taip patogiau, nes jis rūpinasi vaikais, finansais ir pan. Cha cha cha... Tikroji istorija: jis nedirba, tai finansai – mano reikalas, vaikams jis laiko neturi, nes naktimis žaidžia „X-box“, o dieną miega, taigi vaikus jis mato po kelias valandas per parą, ir tai, jei jis negeria, nes atsirado naujas geriausias jo draugas – alkoholis...
Pati sau atrodau apgailėtina. Vis negaliu jo palikti, nes taip gaila tos meilės, tokios nepakartojamos, vienintelės meilės... Jo taip pat gaila, nes atrodo, kur jis dings be manęs? Eilinė lietuvių moterėlių logika... Aš viską suprantu, bet jau pasiekiau tašką, kai taurė persipildė. Jau nebegaila, jau nebeverta. Supratau, kad aš jam nereikalinga, kad gal jis būtų laimingesnis su kita.
Aš turiu jį paleisti. Nors jis ir nenori išeiti, nėra laimingas, negali palikti. Aš naiviai galvoju, kad taip yra dėl to, kad ten dar rusena ugnelė, bet logika sako, kad taip yra todėl, kad jam patogu – viskuo pasirūpinta, viskas padaryta. Žmona, meilužė, vaikai, namai, pramogos.
Nauji metai, nauja laimė, naujas gyvenimas... Po eilinių vyro daugiadienių (nuo Kalėdų iki Naujųjų), barnių aš pažadėjau sau, kad užteks savęs negerbti, meilės nebėra. Ji taip stipriai degė, kad paprasčiausiai perdegė... Išdegė... Liko tik laužavietė...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Esu vieniša ir nesigailiu, – rašo vieniša DELFI skaitytoja Marija. – Visi vedę vyrai man yra mirę, ištariau sau vieną kartą ir visiems laikams. Niekada nenorėjau savosios laimės kurti ant svetimos nelaimės ašaringo pagrindo. Dabar yra kaip yra.“
Galėtumėte pritarti Marijai? Juk iš tiesų būna, kad sutiktas žmogus nuvilia: nors yra toks artimas, mylintis ir geras, turi, rodos, tik vieną trūkumą – vakare grįžta ne į jūsų, o į savo namus... Tuomet nesmagu nei vienam, ir be kenčiančių tokiu atveju neapsieisi.
Esate patyrę, ką reiškia įsimylėti antrąją pusę jau turintį žmogų, o gal net teko įsivelti į meilės trikampį? Žinote, ką jaučia žmogus, kuriam mylimasis ar mylimoji yra neištikimi? O gal suprantate, kokia kaltė graužia apgaudinėjantį, nes buvote jo vaidmenyje?
Prašome Jūsų – pasidalinkite patirtimi, atskleiskite savo klaidas ir padėkite kitiems mokytis ti vsiu būdu – kaip iš svetimų.
Jūsų minčių laukiame iki sausio 19 d. el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mudu“.
Konkurse galite dalyvauti trimis būdais – siųsdami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mudu“, ar naudodamiesi nuorodomis žemiau. Nepamirškite nurodyti el.pašto adreso!
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti čia:
Taisyklės:
1. Konkursas vyksta nuo nuo sausio 2 d. iki sausio 19 d.
2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;
3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a 2014 m. sausio 20 d. burtų keliu iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojas skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.
4. Konkurso prizas – M. Anušauskaitės ir G. Jord knyga „10 litų“.
5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.