Mano tėvai taip pat išsiskyrė. Dar pradinėse klasėse sužinojau, kad vyras, kuris mus su sese augino, nėra tikras mano tėtis. Vakarais, kai tėvai galvodavo, kad mes jau miegam, tekdavo girdėti barnius, kur tėtis kaltindavo mamą labiau mylint mane nei sesę, kuri yra jo vaikas.
Kai man buvo 10 metų, tėtis išėjo iš namų. Po poros metų tėvai išsiskyrė. Per visą tą laiką, kiek prisimenu, kiek tėtis gyveno kartu, prisimenu tik vieną momentą, kai mama su tėčiu žaidė. Visa kita – tik barniai, muštynės, baimė, kad jis vėl grįš girtas. Dabar kartais pagalvoju, kad ne visada yra geriau gyventi neišsiskyrus vien dėl vaikų. Ne visada jiems nuo to geriau.
Mano atveju yra labai sudėtinga, nes aš paprasčiausiai nežinau, neturiu pavyzdžio, kaip galima spręsti problemas kartu, neturiu pavyzdžio, kaip galima susitarti, kaip galima padėti vienas kitam.
Man svetimos tos idėjos, kai neinama miegoti susipykus ir panašiai. Padėtį sunkina ir tai, kad ir vyras iš panašios šeimos. Abu neturim šeimos vyro modelio. Labai sunku kurti šeimą, kai visiškai neturi už ko griebtis, neturi, net ant ko statyti bent kažkokio modelio.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome Jūsų – pasidalinkite, kokia Jūsų patirtis. Ar pastebėjote, kad nenusisekusi tėvų santuoka, skaudžios Jūsų skyrybos vėliau itin trukdo sukurti sėkmingus santykius? Ar tikrai nemačius meilės tarp tėvų, sunku ją parodyti pačiam, nesiseka rinktis tinkamo partnerio? Jei teko išsiskirti, kaip bandote apsaugoti nuo nesėkmingų santykių savo vaikus?
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skyrybos“. Mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: