Pirmieji pasirodę lietuviai nuo pirmų natų visus užvedė savo gera nuotaika ir spalvingu pasirodymu. Didžiausi sveikinimai Monikai ir Vaidui, sėkmingai susidorojusiems su pirma užduotimi – įveikti pusfinalį. Nors aš pačiai dainai dar iki šiol likau abejingas, laikausi nuomonės, kad kokius 10-15 metų pavėlavom su tokiom dainom, tačiau jų pasirodymas buvo gražus.

Lakstydami po sceną kaip vaikai jie jautėsi laisvai, spinduliavo nuoširdžiomis emocijomis. Abiems tai tikrai buvo geriausia, ką jie ik šiol yra pasiekę „Eurovizijos“ kontekste. Laiku sudėliotos ir saikingos razinkos, paprasta, bet įsimintina melodija, nepaprastai pradžiugintos seksualinės mažumos – sunku būtų patikėti, jei jie nebūtų patekę į finalą. Ir tas pirmas numeris (lietuviams jau kone tendencingai iškrentantis), pasirodo, visai nebaisus, kai turi ką parodyti. Gerai, kad ir į finalą buvom pakviesti pirmu numeriu, be nervų tampymo.

Po mūsų sekusi melancholiškoji airė jau nelabai galėjo ką pakeisti. Nors jos daina ir graži, bet buvo per daug lygi ir vienoda. Ji tiesiog neišlaikė lietuvių užkurto garvežio, gerokai jį pristabdė ir dėl to atrodė dar blankiau. San Marinas pasirinko eiti į „Euroviziją“ naujų ieškojimų keliu. Nors atlikėjai dar visiški vaikučiai, jautėsi didelis nepatyrimas, bet kūrinys buvo sudėliotas įdomiai ir man visai malonu buvo klausyti bei žiūrėti. Būtų jie ne iš San Marino, gal dar būtų ir prasimušę.

Juodkalnijos atstovas, turbūt iš anksto nujausdamas, kad laukia istorinis pusfinalis be Balkanų, sėdo į savo dailiąją karietą, nudardėjo į kitą karalystę pas jausmingosios Balkanų muzikos išminčių Željko Joksimovičių. Įpuolęs į jo dvarą parklupo ant kelių ir didžiai nusižeminęs maldavo „O, didysai, Željko, būk toks maloningas ir sukurk man dainą!“. Ir Željko jam tarė: „Gerai, aš sukursiu tau dainą, bet tu nesitikėk, kad ji bus kitokia nei kitos mano dainos, nes čia yra Balkanai, o aš esu Željko.“ Visas šio absurdiškumo paradoksas yra tas, kad ši muzika turbūt yra nenusibostanti. Jeigu popso klausysi per daug, kopijuosi, perkopijuosi, jis praras savo skonį, o balkaniškasis ritmas yra visiškai neimlus laikui, gali klausyti kiek nori ir tai bus gražu. Niekada neburnojau ant Balkanų, kai jie patekdavo su gerom dainom, o šiemet Juodkalnija visai neturėjo draugų, kas už juos balsuotų, ir vis tiek pateko!

Malta tikrai buvo stipri. Nors daina ir nebuvo didelis atradimas, bet pasirodymas buvo ištobulintas iki galo ir išties paliko malonų įspūdį. Efektas gal netgi buvo didesnis nei graikų pirmame pusfinalyje. Kas nesuveikė, kad Malta nepateko, net ir nežinau. Greičiausiai ji tiesiog pateko į tokią situaciją, kai visi balsuotojai galvojo, kad „ai, kas nors kitas balsuos“, bet taip niekas ir nebalsavo.

Norvegija man buvo nyki. Aš nežinau, kodėl juos ten liaupsino – tai juk eilinė eurovizinė dainelė pagal visus standartus. Nepagavau nieko daugiau išskirtinio iš tos dainos, tik labai juodas atlikėjos lūpas. Tai, kad jie finale – stipriai pervertinta.

Portugalija dar labiau viską nugramzdino žemyn. Nors portugalai niekada man nepatinka, bet pirmos natos pasirodė viltingos. O paskui... Taip lygiai viskas ir nuėjo. Na, jeigu jau darom roką, tai darom roką, o jeigu darom popsą, tai ir darykim popsą. Abiejų kokteilis niekada nesuveikia. Apskritai atlikėja iš išvaizdos panaši į Loreen, bet dainuoja ne kaip Loreen – man to jau buvo pakankamai, kad suprasčiau, kad finalas jiems neatsivers. Dar vieni visiški konkurso autsaideriai – čekai. Mane jie labiau nustebino savo sugrįžimu į konkursą, o ne daina. Akivaizdu, kad Čekijoje nėra jokio supratimo, kas tai per konkursas ir ko reikia pasirodymui, kad jis būtų užkabinantis (na, batelius ten nusiavė, bandyta kažką mėgdžioti, bet vis tiek nykuma). Kita vertus, tai galėtų būti jų, kaip naujokų, sėkmės paslaptis, jeigu jie perliptų per savo kompleksus ir „Eurovizijai“ pasiūlytų kažką tokio, kas būtų nesugadinta euroviziniais supratimais. O dabar sutikit – aukštomis natomis dainuojantis terminatorius nesižiūrėjo.

Žiūrėdamas Izraelio pasirodymą Sakis Rouvas sujaudintas turbūt nusibraukė botokso lašą, netikėtai ištryškusį iš po akies maišelio. O va man tas pasirodymas pasirodė bardakas. Kaimas kažkoks atvažiavo pašėlioti. Atlikėjo „žavingumą“ bebandant išspausti natas, kurios jam aiškiai buvo per sudėtingos, operatoriai vos spėjo slėpti. Laimėjo blizgutis. Išliekamosios vertės nerasta.

Paskutinė iš Baltijos šalių pasirodžiusi Latvija buvo kažkoks tyro oro gurkšnis jau spėjusioje pridusti scenoje. Latvė savo egzotiška išvaizda, stipriu vokalu ir modernia, nenuvalkiota muzika visus tiesiog užbūrė. Tai labai stiprus pasirodymas. Didžiausi sveikinimai braliukams po tiek metų nesėkmių galų gale prikaupus kritinės masės ir pagaminusiems tokį kokybišką produktą. Finale jie gali būti labai aukštai.

Po jų sekęs Azerbaidžianas, nors ir labai stengėsi, vis dėlto latvės nepranoko ir liko jos šešėlyje. Nebuvo tai Azerbaidžiano visų laikų geriausias pasirodymas, nors vilkų šokis ir buvo įdomus. Įpratus būti aukštai, šiemet jiems gali būti labai sunku tą patį pakartoti.

Latvės paskleistų kerų dar užteko ištverti ir Islandijos pasirodymą. Vienareikšmiškai tai buvo pats silpniausias vakaro pasirodymas. Pradžioje atlikėja nevaldė natų, o paskui viskas nuėjo tokiu nuvalkiotu ir primityviu keliu, kad nors tikrai padėk mikrofoną, eik į laukus ir sukinėkis ten viena savo ritmu. Na, o tada atėjo švedas ir visus nupūtė.

Pakelkit rankas kam jis nepatiko. Jūs tada labai nelaimingi žmonės. Toks pasirodymas tik patvirtino nenuginčijamą tiesą, kad „Eurovizijoje“ yra tik dviejų tipų dalyviai: bandelių kepėjai ir bandelių pakuotojai. Bandelių kepėjai atranda naują skonį, sukuria bandelei naują formą ir net sukuria bandelei paklausą, tuo metu bandelių pakuotojai sugeba tik įvilkti kitų sukurtą bandelę į margą maišelį. Žodžiu, švedai čia prikepė tiek bandelių, kad mes dar turėsim ką pakuoti dešimt metų.

Šveicarus aš užjaučiu. Jie ir taip draugų neturi toj Europoj, o dar teko dainuoti po švedų. Kaip baisiausiam košmare. Niekas po švedų negalėjo atrodyti gerai. Negana to, labai panašios dainos su Malta. Matomai pasidalino varganus taškelius ir nepateko kartu.

Kipras neturėjo konkurencijos savo kategorijoje. Visi, kuriuos nervina „Eurovizijos“ blizgučiai ir tuštybė, galėjo ramiai skirti balsus Kiprui. Asmeniškai man jis per lėtas, per nykus ir dėl to nuobodus. Bet pasirodymas, kaip atsvara visiems kitiems pasirodymams, tikrai išsiskyrė.

Slovėnija kažką bandė „išgimdyti“, bet nelabai jai ten sekėsi. Atlikėjos charizma buvo stipri, bet gerai D. Užkuraitis pasakė – toj dainoj buvo arba kažko per daug, arba kažko trūko, tik sunku nuspręsti. Tai nebuvo kūrinys finalui. Pateko per nesusipratimą ir dėl to gavosi smarkiai pervertintas.

Paskutinioji dainavo lenkė. Man ta daina nepasirodė kažkuo ypatinga, galbūt viena geresnių iš to, ką lenkai yra siuntę (ir tikrai geresnė nei pernai metų!), bet vis dėlto per blanki. Jų patekimą į finalą lėmė dėkingas paskutinio numerio, invalido vežimėlio ir trupučio lyriškumo kokteilis. O pasižiūrėjus, kas balsavo šiame pusfinalyje, tai čia svajonių išsipildymas. Net neabejoju, kad Šalčininkai visos Lietuvos vardu padovanojo lenkei 12 balų. Čekai nelabai turėdami, už ką balsuoti, turbūt irgi atsiminė, kas virš jų gyvena. Dar pridėkim Vokietiją, Airiją, trupinėlius nuo kitų šalių – finalas tiesiu taikymu.

Apibendrinant, šis pusfinalis nenuvylė. Keli geri pasirodymai tikrai patempė visą pusfinalį į aukštesnį lygį. Pabaigai toks pasamprotavimas. „Eurovizijoje“ metai iš metų visi bebandydami pasirodyti įspūdingiau ir efektingiau labai dažnai pamiršta, kad paprastumas ir natūralumas kartais suveikia daug geriau negu pigūs brangūs blizgučiai. Apskritai dabar po viso koncerto jautiesi kažkokiom apdaužytom smegenim. Tie efektai labai vargina. Paskutiniais metais jaučiasi toks atsigręžimas į tikrąsias vertybes – tik pažiūrėkit, finale Kipras, Lenkija, estai, galų gale vengrai. Ir jeigu švedai įsivaizduoja, kad jau laimėjo finalą, tai aš dar labai suabejočiau.

O štai mūsų daina (taip, ta pati primityvioji, pradinukų dainužėlė, pavėlavusi į „Euroviziją“ 10-15 metų) šiame kontekste įgauna visai kitokią reikšmę. Galim laimėti patys to net nesapnavę. Gerai, kad Lietuva, užuot stengusis išradinėti dviratį, šiemet šiek tiek stabtelėjo ir pasakė – pala, mes dar neišsėmėm viso eurovizinio standarto. Tai labai gera proga prazonduoti „Euroviziją“ iš vidaus ir pamatyti aktualias tendencijas. Galų gale patiems duoti tendenciją. Tikrai išauš diena, kada vėl nugalės daina be brangių efektų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!