Įspūdžiai iš Kauno: nemalonus kvapas ir pūvanti gulbė pakrantėje

 (88)
Daugelis mažesnių miestų gyventojų pavydi gyvenantiems dideliuose miestuose. Pavyzdžiui, manajame – Kaune. Senamiestis, Laisvės alėja,
Zoologijos sodas, Ąžuolynas, Botanikos sodas, Kauno Marios, ne taip ir toli esantis Kadagių slėnis... Tačiau ar iš tiesų turime kuo didžiuotis?
Kauno marios
© DELFI (P.Garkausko nuotr.)

Esant šiltiems orams su draugu nusprendėme pasižmonėti. Tiek miesto centre, tiek priemiestyje. Visų pirma, vaikščiojome Kauno centre, perėjome Senamiestį bei Laisvės alėją (kurioje aktyviai siūlomas Krišnos judėjimas, o panelės dalina lankstinukus su jau pasibaigusių renginių reklamomis). Galiausiai atsidūrėme Kauno centre – „Akropolyje“. Didžiulė gėda prieš turistus.

Ir Laisvės alėjoje, ir prie „Akropolio“ (ypatingai prie jo) tvyro klaiki smarvė. Nežinau, kas tai per kvapas – galbūt supuvusių lapų, galbūt dar kažkieno, tačiau šis kvapelis Kauną lanko jau ne pirmi metai,  o svarbiausia – kuo toliau, tuo labiau jis darosi bjauresnis. Galbūt vertėtų ne tualetus už pusę milijono litų statyti, o pasirūpinti miesto kvapu?..

Nusivylę pasivaikščiojimu po Kauno centrą nutarėme nuvažiuoti prie Kauno Marių. Atsidūrusi ten apsidžiaugiau, nes buvo iš tiesų gražu. Pasivaikščiojome prie Pažaislio vienuolyno, o paskui patraukėme į šalia esantį parką. Parkas iš pradžių mane labai sužavėjo. Aplink medžiai, vanduo, atrodo, kad skęsti gamtoje, tačiau tuo pačiu viskas civilizuota – yra suoliukai, pėsčiųjų ir dviračių takų ženklai, o pagrindinis takas asfaltuotas. Bet ilgai džiaugtis neteko, nes maždaug po penkių minučių ėjimo pamačiau negyvą šliužą, netoliese – negyvą žiurkę, o finalui su draugu „pasigrožėjome“ negyvos, yrančios gulbės kūnu, kuris buvo pasidalinęs į dvi dalis.

Pradžioje – šliužas, paskui – žiurkė, dar vėliau – gulbė. Tai kas toliau?.. Apsisukau, ėjau atgal ir grįžti nenorėjau. Suprantama, kad kiekvieno šliužo ar pastipusios žiurkės nesužiūrėsi, tačiau negyvą gulbę, kuri šalia laisvai prieinamo kranto guli jau tikrai ne dieną ar dvi ir yra visai netoli parko pradžios, pašalinti būtų galima. Juk tai –parkas!

Taigi, toks mūsų mylimasis Kaunas. Po ekskursijos jame nusprendžiau patupėti prie kompiuterio ir pasiskaityti apie Kauno grožį, nes jį išvysti jau nebesinori. Kartais pagalvoji – mažame miestelyje tikrai būtų geriau gyventi. Bendruomenė maža, tačiau viską sutvarko.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (15)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu „auksinį“ patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (77)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...