Islandijos sindromas: jausti palankumą šaliai, dorai neturint tam jokių logiškų paaiškinimųrašinys konkursui „Parašyk laišką – laimėk bilietą į Reikjaviką“

 (7)
Yra šalis, išdidžiai plūduriuojanti skyrium nuo Europos, išdidžiai visus beraukančius nosį vaišinanti pūdyta rykliena ir lygiai taip išdidžiai nenagrinėjanti pro padidinamąjį stiklą visų, kuo nors jai skolingų, kurie nedavė jai balų per „Euroviziją“. Net Lietuvos.
Rojaus kampelis
© E.Statkausko nuotr.

Deja, negaliu šio laiško adresuoti nei vienam islandui ar islandei, nes nei vieno tokio dorai nepažįstu. Net negaliu įžangoje iškilmingai panaudoti citatos iš kokios žymesnės islandų knygos ar kino – regis, kol kas nesu tokių nei mačiusi, nei skaičiusi. Ir vis dėlto birželio 17-osios proga labiausiai norisi išstoti ne su kondensuotu pienu glaistytu „Takk!“, o kiek kitaip.

Galbūt pavyzdys nuskambės šventvagiškai, bet rinkodaroje vyrauja tokia siekiamybė kaip lojalumas prekės ženklui. Verčiamasi per galvą siekiant pritraukti vartotoją, jį išlaikyti, pririšti, sukurti jo poreikius ir juos čia pat patenkinti. Naktį pabudintas vartotojas iš po nosimi pakišto padėklo nedvejodamas turi pasirinkti tą kramtomąją gumą, kurios pakuotę dažniausiai matė TV, žurnale arba žymios dainininkės kišenėje. Norėdamas išbandyti kitokią gumą, jis turi jausti gėdą ir kaltę.

Atsiribojant nuo bet kokių potencialių asociacijų su „Stokholmo sindromu“, Islandijos sindromu norisi pavadinti tą keistą pasąmoninę būseną, kai jauti palankumą šaliai, dorai neturėdamas tam jokių konkrečių logiškų paaiškinimų. Nes nei tu dorai atsimeni 1991 m. vasario 11 d., nei, jei ir atsimeni, negali kryžium gulti, kad tuomet pilnu protu ir pilna širdimi suvokei to fakto reikšmę ir svorį.

Visa tai aišku tik dabar, iš tam tikros laiko perspektyvos. Štai kodėl viduj kažkas valiūkiškai džiūgauja, kai vaistininkė nuo kosulio pasiūlo pastilių su islandiškom kerpėm. Arba kai savo striukės etiketėje pamatai užrašą „Made in Iceland“. Arba kai pavyksta išsinuomoti butą Islandijos gatvės kaimynystėje.

P.S.: ir gal nebeverta kvaršinti galvos, kodėl bibliotekoje ieškai „Egilio sagos“, o kalbų kursuose – islandų mokytojo. Ir kodėl „Facebooke“ palaikini „Inspired by Iceland“ profilį. Nes tai tavo būdas šiandien ištarti „Takk“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Islandija – sena Lietuvos bičiulė: tai pirmoji iš užsienio valstybių, išdrįsusi 1991 m. vasario 11 d. pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Šiai šiaurės šaliai birželio 17-ą dieną švenčiant savo nacionalinę dieną, kviečiame sudalyvauti konkurse ir laimėti bilietą į Reikjaviką!

Tai padaryti paprasta – tereikia parašyti laišką „Ačiū, tau Islandija“. Įsivaizduokite, kad Jūsų rašinys - padėka islandų žmonėms už istorinę drąsą pripažistant Lietuvos nepriklausomybę. Pasidalinkite mintimis apie Islandiją: galbūt teko šioje šalyje lankytis, turite pastebėjimų apie pačius islandus ar norite papasakoti kaip jautėtės, kai sužinojote, kad islandai pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę?

Siųskite maždaug vieno A4 puslapio apimties laiškus lietuvių kalba adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Ačiū tau, Islandija“ iki birželio 12 d. ir laimėkite lėktuvo bilietą „Vilnius - Reikjavikas – Vilnius“ vienam žmogui.

Konkurso dalyvis turi būti pilnametis. Jis prizu galės pasinaudoti liepos – rugpjūčio mėnesiais. Laimėtojas bus paskelbtas „Ačiū tau, Islandija“ šventės metu, birželio 15 d., Islandijos g., „Piano man“ bare.

Projekto „Ačiū tau, Islandija“ idėjos autorius ir konkurso organizatorius - pilietinės komunikacijos dirbtuvė „Balta arbata“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (72)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (272)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.