Islandijos sindromas: jausti palankumą šaliai, dorai neturint tam jokių logiškų paaiškinimųrašinys konkursui „Parašyk laišką – laimėk bilietą į Reikjaviką“

 (7)
Yra šalis, išdidžiai plūduriuojanti skyrium nuo Europos, išdidžiai visus beraukančius nosį vaišinanti pūdyta rykliena ir lygiai taip išdidžiai nenagrinėjanti pro padidinamąjį stiklą visų, kuo nors jai skolingų, kurie nedavė jai balų per „Euroviziją“. Net Lietuvos.
Rojaus kampelis
© E.Statkausko nuotr.

Deja, negaliu šio laiško adresuoti nei vienam islandui ar islandei, nes nei vieno tokio dorai nepažįstu. Net negaliu įžangoje iškilmingai panaudoti citatos iš kokios žymesnės islandų knygos ar kino – regis, kol kas nesu tokių nei mačiusi, nei skaičiusi. Ir vis dėlto birželio 17-osios proga labiausiai norisi išstoti ne su kondensuotu pienu glaistytu „Takk!“, o kiek kitaip.

Galbūt pavyzdys nuskambės šventvagiškai, bet rinkodaroje vyrauja tokia siekiamybė kaip lojalumas prekės ženklui. Verčiamasi per galvą siekiant pritraukti vartotoją, jį išlaikyti, pririšti, sukurti jo poreikius ir juos čia pat patenkinti. Naktį pabudintas vartotojas iš po nosimi pakišto padėklo nedvejodamas turi pasirinkti tą kramtomąją gumą, kurios pakuotę dažniausiai matė TV, žurnale arba žymios dainininkės kišenėje. Norėdamas išbandyti kitokią gumą, jis turi jausti gėdą ir kaltę.

Atsiribojant nuo bet kokių potencialių asociacijų su „Stokholmo sindromu“, Islandijos sindromu norisi pavadinti tą keistą pasąmoninę būseną, kai jauti palankumą šaliai, dorai neturėdamas tam jokių konkrečių logiškų paaiškinimų. Nes nei tu dorai atsimeni 1991 m. vasario 11 d., nei, jei ir atsimeni, negali kryžium gulti, kad tuomet pilnu protu ir pilna širdimi suvokei to fakto reikšmę ir svorį.

Visa tai aišku tik dabar, iš tam tikros laiko perspektyvos. Štai kodėl viduj kažkas valiūkiškai džiūgauja, kai vaistininkė nuo kosulio pasiūlo pastilių su islandiškom kerpėm. Arba kai savo striukės etiketėje pamatai užrašą „Made in Iceland“. Arba kai pavyksta išsinuomoti butą Islandijos gatvės kaimynystėje.

P.S.: ir gal nebeverta kvaršinti galvos, kodėl bibliotekoje ieškai „Egilio sagos“, o kalbų kursuose – islandų mokytojo. Ir kodėl „Facebooke“ palaikini „Inspired by Iceland“ profilį. Nes tai tavo būdas šiandien ištarti „Takk“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Islandija – sena Lietuvos bičiulė: tai pirmoji iš užsienio valstybių, išdrįsusi 1991 m. vasario 11 d. pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Šiai šiaurės šaliai birželio 17-ą dieną švenčiant savo nacionalinę dieną, kviečiame sudalyvauti konkurse ir laimėti bilietą į Reikjaviką!

Tai padaryti paprasta – tereikia parašyti laišką „Ačiū, tau Islandija“. Įsivaizduokite, kad Jūsų rašinys - padėka islandų žmonėms už istorinę drąsą pripažistant Lietuvos nepriklausomybę. Pasidalinkite mintimis apie Islandiją: galbūt teko šioje šalyje lankytis, turite pastebėjimų apie pačius islandus ar norite papasakoti kaip jautėtės, kai sužinojote, kad islandai pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę?

Siųskite maždaug vieno A4 puslapio apimties laiškus lietuvių kalba adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Ačiū tau, Islandija“ iki birželio 12 d. ir laimėkite lėktuvo bilietą „Vilnius - Reikjavikas – Vilnius“ vienam žmogui.

Konkurso dalyvis turi būti pilnametis. Jis prizu galės pasinaudoti liepos – rugpjūčio mėnesiais. Laimėtojas bus paskelbtas „Ačiū tau, Islandija“ šventės metu, birželio 15 d., Islandijos g., „Piano man“ bare.

Projekto „Ačiū tau, Islandija“ idėjos autorius ir konkurso organizatorius - pilietinės komunikacijos dirbtuvė „Balta arbata“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (202)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (39)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (287)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?

Po A. Baukutės gesto tylėti nebegaliu: uždaryti laidos čia nepakaks (1272)

Lietuvoje šiandien turime daug ko: yra nuostabių dalykų, yra labai blogų. Yra protingų žmonių, yra kvailių. Yra praeitis, yra ir realybė, tokia, kokia yra. Ir tai normalu, taip ir turi būti. Bet mes negalime to tik priimti ir nekalbėti apie visuomenės skaudulius.