Islandija - liberalios šalies pavyzdys Lietuvairašinys konkursui „Parašyk laišką – laimėk bilietą į Reikjaviką“

 (3)
Dvi šalys. Lietaus ir ledo. Nepaisant nemažo jas skiriančio atstumos, vis dėlto turinčios šį bei tą bendro. Turiu omenyje ne vien su vandeniu susijusius pavadinimus.
© Viktorijos Rukaitės nuotr.

Didžiavimasis savo kalba būdingas abiems tautoms. Tiesa, Lietuvoje karts nuo karto kyla šnekos apie kalbos palengvinimą. Palengvinta ar ne, ji liks archajiškiausia iš gyvų indoeuropiečių kalbų. Nesunku įsivaizduoti X a. valstietį, lietuviškai kalbantį apie šienapjūtę su savo kaimynu. Tiesa, greičiausiai nedaug ką tesuprastume jų pasiklausę.

Leiskime fantazijai dar kiek pasilinksminti ir įsivaizduokime tame pačiame amžiuje Islandijoje gyvenusius vikingus, kalbančius tarpusavy apie artėjantį reidą. Nuostabą kelia tai, kad šių laikų islandai greičiausiai suprastų vikingų aptariamus planus - kalba per 1000 metų išliko beveik nepakitusi. O jos sudėtingumu galėjome įsitikinti prieš kelerius metus, kai visi pasaulio žinių pranešėjai laužė liežuvius bandydami ištarti lėktuvų skrydžius sustabdžiusio – Islandijoje išsiveržusio – ugnikalnio Eyjafjallajökull vardą.

Saugoma ne tik kalba, bet ir tradicijos. Islandai turi savo Kalėdų senelį. Net ne vieną, o visus trylika. Ir iš tikrųjų ne senelius, o padūkusius elfus. Kaip jie neliko nustelbti Santa Klauso? Tradicijos puoselėjamos, o ne pamirštamos. Tiesą sakant, norėčiau, kad ir mane vaikystėje būtų lankę elfai. Juk vaikui gauti trylika dovanėlių yra kur kas smagiau nei vieną. O ir savo darbą jie pradeda dviem savaitėm anksčiau nei Kalėdų senelis.

Kai kurios tradicijos gali kitiems kelti nuostabą. Net lietuviams, kuriems kiaulės žarna su bulvėmis yra vienas skaniausių patiekalų (na, bent jau man tai tikrai), kelias savaites pūdytos ryklienos ragavimas kelia šiokį tokį diskomfortą. Bet tradicinis maistas yra šalies istorijos dalis, jis irgi negali būti pamirštas.

Didžiuojantis ir prisimenant praeitį reikia žvelgti ir į ateitį. Vis dėlto, kartais reikia pamiršti nusistovėjusias normas ir pradėti kažką keisti – pirmą kartą Europoje į prezidento postą išrinkti moterį, pirmiems pripažinti mažos šalies nepriklausomybę.

Ačiū, turime tradicijas gerbiančios, bet liberalios šalies pavyzdį.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Islandija – sena Lietuvos bičiulė: tai pirmoji iš užsienio valstybių, išdrįsusi 1991 m. vasario 11 d. pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Šiai šiaurės šaliai birželio 17-ą dieną švenčiant savo nacionalinę dieną, kviečiame sudalyvauti konkurse ir laimėti bilietą į Reikjaviką!

Tai padaryti paprasta – tereikia parašyti laišką „Ačiū, tau Islandija“. Įsivaizduokite, kad Jūsų rašinys - padėka islandų žmonėms už istorinę drąsą pripažistant Lietuvos nepriklausomybę. Pasidalinkite mintimis apie Islandiją: galbūt teko šioje šalyje lankytis, turite pastebėjimų apie pačius islandus ar norite papasakoti kaip jautėtės, kai sužinojote, kad islandai pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę?

Siųskite maždaug vieno A4 puslapio apimties laiškus lietuvių kalba adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Ačiū tau, Islandija“ iki birželio 12 d. ir laimėkite lėktuvo bilietą „Vilnius - Reikjavikas – Vilnius“ vienam žmogui.

Konkurso dalyvis turi būti pilnametis. Jis prizu galės pasinaudoti liepos – rugpjūčio mėnesiais. Laimėtojas bus paskelbtas „Ačiū tau, Islandija“ šventės metu, birželio 15 d., Islandijos g., „Piano man“ bare.

Projekto „Ačiū tau, Islandija“ idėjos autorius ir konkurso organizatorius - pilietinės komunikacijos dirbtuvė „Balta arbata“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (15)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu „auksinį“ patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (77)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...