Islandai – tikri idealistairašinys konkursui „Parašyk laišką – laimėk bilietą į Reikjaviką“

 (4)
Išgirdus žodį Islandija, žmonių vaizduotėje iš karto iškyla pasakiški vaizdai – ugnikalniai, ledynai, fiordai, geizeriai. Atšiaurus Europos pakraštys. Tiems, kas lankėsi Islandijoje, prieš akis iškyla jos malonūs ir draugiški žmonės. Taip, būtent Islandija – tai žmonės, dori ir darbštūs jos sūnus – islandai.
© Reuters/Scanpix

Kaip ir islandai, mes, lietuviai, taip pat paveldėjome tūkstantmetę istoriją. Mus visus lyg ant sparnų kelia atmintis apie gilią senovę, apie laisvus mūsų protėvius. Graudina svetimųjų priespauda. Vėliau – džiugina ir vienų, ir kitų atgauta laisvė. Tik XX amžiaus vidury Lietuvai tenka nauji išbandymai – žiauraus priešo batas vėl mindo jos žemę, tremia ir žudo tauriausius jos sūnus.

Islandai, kaip ir visas demokratinis pasaulis, mato šias kančias. Bet po II pasaulinio karo visų sutarimu nusistovėjusios valstybių sienos neliečiamos. Ar ilgam? Lietuviai, kitos kaimyninės tautos vos alsuoja prislėgta krūtine. Pagaliau atsiranda istorinė galimybė lietuviams išsilaisvinti. Jau plevėsuoja tautinė vėliava trispalvė, jau skamba “Tautiška giesmė” – Lietuvos himnas, jau krūtinės nebeslegia svetimieji ir skamba laisvas žodis. Tik vakarykščias priešas nenumaldomas – negali susitaikyti su lietuvių laisve, nepaleidžia nuo vergovės grandinių. Šiuo laiku iškyla būtinybė Lietuvos laisvės siekį paremti iš išorės. Didžiosios Vakarų valstybės, nenorėdamos įsiūbuoti situacijos, lūkuriuoja.

Lietuvai ryžtasi padėti islandai. Šie drąsūs, laisvi žmonės ir svarbiausia – idealistai žengia ryžtingą žingsnį – pirmieji pripažįsta Lietuvos valstybę. Šis poelgis vertas ne tik amžinos lietuvių padėkos islandams, bet ir atidaus žvilgsnio – kaip, kodėl islandai būtent taip sugalvojo pasielgti, kodėl pirmieji ištiesė pagalbos ranką lietuviams, kodėl nesižvalgė į kitus. Čia įdomiausias klausimas.

Iš kur mes ateiname? „Iš savo vaikystės“, – atsako A. de Saint Egziuperi Mažasis princas. Iš kur ateina tautos – iš istorijos. Kodėl butent islandai taip pasielgė? Kas tokie islandai?

Pirmiausia – tai palikuonys drąsių ir laisvų žmonių. Jie atšiaurios gamtos apsuptyje savyje išsiugdė geriausias žmogaus savybes – gerbti ir mylėti gamtą – mūsų namus ir pasirūpinti artimu, užjausti kitą, jam padėti išlikti bei branginti teisingumą.

Tai yra tikras idealizmas. Pamoka visiems ir tikros, nesavanaudiškos krikščioniškos meilės gyvas pavyzdys. Islandai yra tikri vakarų pasaulio atstovai – idealistai. Amžina padėka broliams islandams.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Islandija – sena Lietuvos bičiulė: tai pirmoji iš užsienio valstybių, išdrįsusi 1991 m. vasario 11 d. pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Šiai šiaurės šaliai birželio 17-ą dieną švenčiant savo nacionalinę dieną, kviečiame sudalyvauti konkurse ir laimėti bilietą į Reikjaviką!

Tai padaryti paprasta – tereikia parašyti laišką „Ačiū, tau Islandija“. Įsivaizduokite, kad Jūsų rašinys - padėka islandų žmonėms už istorinę drąsą pripažistant Lietuvos nepriklausomybę. Pasidalinkite mintimis apie Islandiją: galbūt teko šioje šalyje lankytis, turite pastebėjimų apie pačius islandus ar norite papasakoti kaip jautėtės, kai sužinojote, kad islandai pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę?

Siųskite maždaug vieno A4 puslapio apimties laiškus lietuvių kalba adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Ačiū tau, Islandija“ iki birželio 12 d. ir laimėkite lėktuvo bilietą „Vilnius - Reikjavikas – Vilnius“ vienam žmogui.

Konkurso dalyvis turi būti pilnametis. Jis prizu galės pasinaudoti liepos – rugpjūčio mėnesiais. Laimėtojas bus paskelbtas „Ačiū tau, Islandija“ šventės metu, birželio 15 d., Islandijos g., „Piano man“ bare.

Projekto „Ačiū tau, Islandija“ idėjos autorius ir konkurso organizatorius - pilietinės komunikacijos dirbtuvė „Balta arbata“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (187)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (119)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (177)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.

Buvusi dailės mokytoja sugėdino lietuvių kalbos mokančią kolegę (115)

Gerbiama Lietuvių kalbos mokytoja, parašiusi, kad dailės pamokos yra mažiau svarbios nei lietuvių kalbos, man priimtinas Jūsų noras nedaugiažodžiauti, todėl iš karto einu prie esmės. Na, pažiūrėkime į Tamstos argumentus iš kitos pusės.

Renginyje pasibaisėjo mokytojų elgesiu: A. Tapinas buvo teisus (278)

Perskaičiau Andriaus Tapino straipsnį, šįkart jis man labai artima tema – apie mokytojus, „Kokie šventi mokytojai, kokie baisūs tėvai, kokie baisūs vaikai“. Kad ir kaip nesmagu bebūtų, teko viduje pritarti jo pastebėjimams. Greičiausiai tas pritarimas ir būtų likęs tik viduje, jei nebūčiau paskaičiusi „nuskriaustųjų ir įžeistųjų“ mokytojų komentarų, kur piktinamasi, kad Andrius Tapinas nepabuvęs mokytojams skirtuose seminaruose drįsta juos taip šmeižti.