Esi tolima, egzotiška sala už jūrų, marių, mano ausys nepažįsta tavo žmonių kalbos (o norėtų), o tavieji – mano, nepaisant kultūrų skirtumo, tavo vaikai pirmieji visame pasaulyje išgirdo mažos, prislopintos, bet niekada nenuslopintos tautos pagalbos šauksmą. Dar vaikystėje mane pasiekė ši žinia. Vėliau, pradėjus domėtis iš nuotraukų ir pasakojimų nuotrupų susidariau miglotą vaizdą apie tave. Atminty man iki šiol išlikai kaip elfų, ugnikalnių bei rūkų sala. Tačiau visada žinojau, kad savyje slepi daug daugiau. Nuo tada beprotiškai svajoju susitikti...
Dažnai susimąstydavau, kodėl tavo, Islandija, žmonės nepabūgo ir žengė tą ryžtingą žingsnį. Pradėjus tavimi domėtis pastebėjau neapsakomą taiką ir ramybę, sklindančią iš nuotraukų. Ledynai, kriokliai, ledinis Atlanto vanduo, talžantis aukštus skardžius ir paradoksaliai žalios lygumos, Iceland-ija (ledo šalie), skleidžia šilumą. Tuomet šį nepaprastą žemės kampelį lygindavau su savuoju.
Galvojau, kad tokioje aplinkoje užaugęs žmogus, kasdien matantis laukinę ir nevaržomą šiaurietiškos gamtos galybę - ugnimi, lava ir pelenais kvėpuojančius ugnikalnius, danguje matantis šiaurės pašvaistę ir pusryčiams valgantis banginio mėsą su karštoje, nuo lavos įkaitusioje žemėje, kepta duona - juk negali mąstyti taip pat, kaip močiutės troboje Dzūkijoje, tarp skaidrių pušynėlių užaugęs ir godžiai močiutės šaltibarščiais besimėgaujantis lietuvis.
Pasirodo, kad gali. Ir nejaugi žmogaus, šnekančio ir rašančio veikiau simboliais, o ne raidėmis, sakiniai gali būti suprantami baltų. Pasirodo, kad gali. Nors ir būnant taip toli, mūsų, lietuvių ir islandų, širdys bent vienai akimirkai nuskambėjo tuo pačiu ritmu. Iš tavo tautos lūpų išskrieję žodžiai nuskambėjo mūsų ausyse. Ir buvo suprasti. Ir buvo įvertinti. Ir amžiams nugulė kiekvieno lietuvio širdyje.
Tokiais momentais suprantu, kad žmonės visame pasaulyje yra labiau panašūs nei skirtingi, kad kalba, kultūra, išvaizda, gyvenama teritorija yra tik malonus, mažas skirtumas – malonus atrasti, gilintis, suprasti, priimti. Tuomet suprantu, jog noras būti laisviems yra būdingas tiek kiekvienam individui, tiek kiekvienai tautai. Už tai tau ir dėkoju.
Už tai, kad užauginai tautą, kuri supranta kitų skausmą, kuri pažįsta laisvės troškimą labiau nei baimę, kuri buvo pirmoji pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Ačiū už tai, kad išauginai ypatingai intelektualius, išskirtinai kūrybingus žmones, kurie širdyje nešiojasi mažą bebaimį vikingą, kurie besąlygiškai vis dar tiki elfais. Ačiū, kad paėmėt mūsų ranką, kai mums to labiausiai reikėjo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Islandija – sena Lietuvos bičiulė: tai pirmoji iš užsienio valstybių, išdrįsusi 1991 m. vasario 11 d. pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Šiai šiaurės šaliai birželio 17-ą dieną švenčiant savo nacionalinę dieną, kviečiame sudalyvauti konkurse ir laimėti bilietą į Reikjaviką!
Tai padaryti paprasta – tereikia parašyti laišką „Ačiū, tau Islandija“. Įsivaizduokite, kad Jūsų rašinys - padėka islandų žmonėms už istorinę drąsą pripažistant Lietuvos nepriklausomybę. Pasidalinkite mintimis apie Islandiją: galbūt teko šioje šalyje lankytis, turite pastebėjimų apie pačius islandus ar norite papasakoti kaip jautėtės, kai sužinojote, kad islandai pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę?
Siųskite maždaug vieno A4 puslapio apimties laiškus lietuvių kalba adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Ačiū tau, Islandija“ iki birželio 12 d. ir laimėkite lėktuvo bilietą „Vilnius - Reikjavikas – Vilnius“ vienam žmogui.
Konkurso dalyvis turi būti pilnametis. Jis prizu galės pasinaudoti liepos – rugpjūčio mėnesiais. Laimėtojas bus paskelbtas „Ačiū tau, Islandija“ šventės metu, birželio 15 d., Islandijos g., „Piano man“ bare.
Projekto „Ačiū tau, Islandija“ idėjos autorius ir konkurso organizatorius - pilietinės komunikacijos dirbtuvė „Balta arbata“.