Įsimylėjau alfonsą – į protą atėjau tik po jo poelgio per gimtadienį

 (160)
Rašau ir net pačią juokas ima. Kaip atrodys mano tekstukas šalia rimtų straipsnių, kuriuose širdį lieja barakudų apakinti verslo rykliai, dvarus iš Amerikoje mirusios prosenelės paveldėję prakutėliai, aukštas pareigas užimantys valdininkai...? Žodžiu, rimti rimtų medžiotojų taikiniai. O aš tebuvau valytoja...
Piniginė
© Shutterstock nuotr.

Būna, kad gyvenimas mėto ir vėto. Taip gūsiai suvedė ir mudu – naujai iškeptą muzikos mokytoją ir nesėkmingai darbo pagal išsilavinimą ieškančią filologę. Gyvenome skirtinguose miestuose, tad ilgą laiką susirašinėjome internetu. Apkartusi nuo nesėkmių profesiniame gyvenime, norėjau bent jau žmogiškos šilumos šalia, tad pakviečiau, pavadinkime, Tomą, susitikti prie puodelio arbatos kavinukėje.

Atskrido atsakymas, kad manasis vilčių objektas labai labai labai norėtų, bet neturi pinigų. Mėnesio galas, jau išleido.

Ką gi... Nesu godi – pasisiūliau apmokėti traukinio bilietą. Ir kavinės sąskaitą.

Laiką praleidome puikiai – neturiu jokių priekaištų. Dėmesingas, šnekus, įdomus, šiltas žmogus. Atrodė, kad esame pažįstami ne kelis mėnesius, o kelis metus.

Neapsunkinsiu jūsų nereikšmingomis detalėmis, tad toliau vaizdą aprašysiu bendrais bruožais. Manasis Tomas ir toliau buvo geras, draugiškas, mielas, malonus, taktiškas, jautrus, puikus, atlaidus ir... neturintis pinigų.

Pati netekusi vilties įsidarbinau valytoja. Pinigų vos užteko pačiai, bet išskirdavau ir jam – bilietams pirmyn-atgal, už bendrą veiklą pasimatymo metu, dar kokiai smulkmei. Juk nesu kažkokia viduramžių mergelė, kad laukčiau, kad būtent vyras manimi pasirūpintų. Kas turi, tas tuo metu duoda...

Sykį susipykome. Ginčo metu išpešiau, kad jo pajamos – tai mamytės ir tėvelio duodami kišenpinigiai... Beveik 25 metų vyrui! Buvau šokiruota, kad jis net neieško darbo – į visus mano klausimus apie tai atsakydavo, kad nerado mokyklos, kuriai reiktų muziko. Netrukus išsipildė mano svajonė – netikėtai gavau pasiūlymą iš nedidelės leidyklos. Visi asmeniniai rūpesčiai išgaravo iš galvos. Buvau kaip ant sparnų. Bet tada įvyko lūžis mudviejų su Tomu santykiuose...

Dvidešimt penktas jo gimtadienis. Šventėme tik dviese. Įteikiau dosnią piniginę dovaną ir mainais sulaukiau pažado, kad nuo dabar viskas bus kitaip, prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Tą patį vakarą improvizuotai pasiūliau nueiti į jaukią kavinę. Po šaunios vakarienės traukiau piniginę susimokėti už savo dalį, kai pamačiau, kad mano draugelis sėdi kaip statula – kaip visada – nors kišenėje šiugždena šimto eurų banknotą, gautą iš manęs.

Manyje kažkas nutrūko. Staigiai pakeičiau kryptį ir sučiulbėjau, kad dvidešimt penkeri būna tik kartą gyvenime, pašvęskime dar, juk ką tik gavau algą... Užsakiau brangaus šampano su desertu ir naujom akim stebėjau savo palydovą – juk jis nevykėlis. Visiškas nevykėlis, prilipęs prie manęs kaip prie antros motinos. Nežinau, gal čia pastarosios kaltė, kad, liaudiškai sakant, neatjunkė nuo krūties, bet... Tai ne mano problema. Pačiai nelengva, tiesiog nepajėgsiu ištempti kartu dar vieno žmogaus.

Kai mudviejų vakarienės sąskaita viršijo šimtą eurų, atsistojau ir išėjau. Lai kviečiasi tarnaitę/mamaitę, kad aprūpintų.

Nesigailiu, kad nutraukiau santykius. Taip, buvo liūdna – trūko bendravimo, bet geriau pabūsiu vieniša, negu lįsiu į kažkokį degraduojantį sugyventinės-išlaikytinio santykių modelį.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

„Nusipirk automobilį, kad mane visur vežiotum, kad kiekvieną dieną mane namo parvežtum po darbo“ – tokį reikalavimą DELFI skaitytojas išgirdo iš savo merginos. Vaikinas atvirame savo tekste papasakojo apie nuolatinius antrosios pusės priekaištus dėl pinigų, kurių neva jis merginai skiria per mažai. Klausiame Jūsų – ar esate draugavę su žmogumi, kuris pinigus vertino labiau nei jausmus?

Kviečiame atvirai pasidalyti savo istorija. Vienam Jūsų padovanosime dvi knygas – A. Eidinto „Ieškok Maskvos sfinkso“ ir O. Truc „Paskutinis lapis“. Visą informaciją rasite čia.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (64)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (98)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (67)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (46)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.