Išgirdusi diagnozę „vėžys“, pajuto palengvėjimą

 (19)
Mano sūnus sako, kad kiekvienas žodis ar mintis materializuojasi visatoje ir neišvengiamai turi „grįžtamąjį poveikį“ kilmės šaltiniui. Neva, jei apie ligą daug galvosi, tai ir prisišauksi ją. Tačiau mintis kontroliuoti labai sudėtinga. Manau, jei nieko neskaudėtų, tai ir negalvotum. Kas dabar pasakys, ar „parėjo“ vėžys dėl to, kad galvojau, ar galvojau dėl to, kad jis jau ten buvo ir davė signalus.
© DELFI (V.Kopūsto nuotr.)

O jie buvo tokie (apie tai rašau jums brangiosios, gal panašiai jaučiatės ir pasergėsit save): prieš nustatant ligą turėjau neaiškios kilmės karščiavimą, iš spenelių bėgo žalsvos išskyros, jaučiau nuovargį. Toje vietoje, kur jis tūnojo, skaudėjo tik liečiant.

2006 metais apsilankiau rožiniam autobusiuke, gydytojas kažką įtartino pamatė ir patarė prašyti savo gydytojo siuntimo pasidaryti mamogramą. Siuntimo iš gydytojo negavau, ji pasiūlė pasidaryt echoskopiją čia, vietoje, rajoniniam PSPC (pirminės sveikatos priežiūros centras - DELFI).

Echoskopiją atliekanti gydytoja nuramino, kad tai tik cista - „ateik po pusės metų:. Po pusės metų - vėl cista, tik jau kiek didesnė. Taip ir vaikščiojau iki 2010 metų. Pagaliau klausiu gydytojos - tai ką daryti su ta cista, kiek aš čia tos nakvišų arbatos gersiu, ar čia normalu tą cistą auginti? Tuomet pagaliau gavau siuntimą.

Onkologiniame skyriuje po kelių vizitų ir kelių mėnesių pagaliau sulaukiau mamogramos tyrimo. Laborantė parašė, kad matosi darinys, panašus į navikinį. Vis dėlto gydytoja dar kelis kartus varinėjo tai echoskopiją, tai dar vieną mamogramą su dar didesniu prispaudimu padaryt. Laborantės atsakymas - toks pats.

Slaugytoja klausia gydytojos - „ar daryti biopsiją (nedidelio audinio gabalėlio iš naviko arba jo ląstelių paėmimas mikroskopiniam tyrimui vadinamas - DELFI)?“. Gydytoja žvilgtelėjo į laikrodį, kuris rodė, kad darbas baigiasi po dešimties minučių. Kuo skubiausiai surašė tyrimo išvadą, tik vietoj laborantės parašyto navikinio darinio parašė - „panašu į funkcinį darinį“... ir „kontrolė po pusės metų“.

Pateikusi tą popierių savo šeimos gydytojui, paprašiau siuntimo į Kauno klinikas, nes nenorėjau laukti pusės metų. Klinikose patekau pas gydytoją Gulbiną - tai buvo pirmas gydytojas, kuris manęs nevarinėjo ateiti po pusės metų. Pats peržiūrėjęs mamogramos nuotraukas tarė, kad jos jam nepatinka. Iškart padarė stulpelinę biopsiją. Atsakymą sužinojau telefonu po poros savaičių.

Karcinoma (vėžio rūšis - DELFI), atvykite operacijai. Matyt, buvo pauzė, nes daktaras rėkė į ragelį - „kur jūs, ar viskas gerai?“. Tačiau be reikalo išgyveno, tuo metu nei jokios panikos, nei baimės nejutau. Ji atėjo vėliau, gydymo eigoje, prisižiūrėjus, prisiklausius istorijų su nekokia pabaiga. Tuo metu man net palengvėjo, juk aš jaučiau, kad kažkas negerai, bet nieko nevyko.

Dabar „atvyk po pusės metų“ baigėsi, išpjausim tą bjaurybę ir gyvenimas tęsiasi. Esu dėkinga Kauno klinikų krūties chirurgijos skyriaus vedėjui Boguševičiui už jo profesionalumą, konkretumą ir už pastangas ne tik ligą pašalinti, bet ir grožį tausoti. Ilgai ir kantriai jis man įrodinėjo, kad nešalinčiau visos krūties. Mano noras buvo radikaliai pašalint, kad nebūtų „jam“, kur grįžti. Daktaras padarė taip, kaip jam atrodė geriau. Apipjaustė abi krūtis, kad būtų vienodos ir juokas juokais, bet, galima sakyti, gavau nemokamą plastinę operaciją. Dabar krūtelės tokios gražios, kokios jaunystėj tebuvo.

Na, toliau viskas pagal programą: deginimas spinduliais, hormonų terapija. Tamoksifenui (antinavikinis vaistas – DELFI) mano organizmas audringai priešinosi. Skaičiau, kad kitose šalyse jo nebeskiria, yra pažangesnių, analogiškų vaistų.

Bandžiau reikalauti tokio vaisto, tačiau gydytojas sako, kad jis brangus ir kitokiam gydymui skirti reikalinga eilė priežasčių, sprendžia gydytojų konsiliumas ir t.t. Žodžiu, per brangios mes Lietuvai. „Mūčijausi“ berods pusantrų metų. Prasidėjo nekokie dalykai su mano reprodukcine sistema.

Pamatęs išvešėjimo laipsnį, daktaras patarė nutraukt tamoksifeno vartojimą, sakė, pasitars su gydytojų komisija ir pirmadienį pasakys, ar skirs kitą medikamentą. Pirmadienį daktaras sako – „gerkit tą tamoksifeną“, kito vaisto dar nenusipelniau. Aš jo jau nebegėriau, kito gydymo irgi negavau, bet tamoksifeno juodas darbas jau buvo padarytas.

Jei galėčiau atsukti laiką atgal, tai būčiau visai jo nevartojusi. Taip, kaip ir parašyta, tamoksifeno anotacijoje, retais atvejais sukelia gimdos išvešėjimą, vėžį. Ne tokie ir reti tie atvejai. Kiek pažįstu moterų, sąžiningai gėrusių sąžiningai tą tamoksifeną, visos neteko gimdų. Beveik visą žiemą, su kelių dienų pertrauka kraujavau. Amputavo ir gimdą, ir kiaušides. Žodžiais neapsakysi, koks stresas yra organizmui pašalinus kiaušides produktyvaus amžiaus moteriai.

Žodžiu, operacijos, švitinimai yra niekis palyginus su tuo kirminu, kuris, nors ir neigi sau, vis tiek graužia tyliai. Gyventi labai norisi. Todėl pradedi domėtis sveika gyvensena, tada dar labiau išgyveni, nes nuo tavęs labai mažai kas priklauso. Nepasirinksi oro, kuriuo kvėpuoji, tiesa, pakeičiau butą mieste į butą užmiestyje.

Jei turi pakankamai lėšų, galėtum gerti vien tik „Boržomi“ vandenį, pirkti ekologiškus gardėsius. Jei negali to padaryti, geriau net nesigilinti, ką perki „Maximoje“. Dabar į pasaulį žiūriu filosofiškai. Daktarai daro tą, ką juos mokė universitetuose. Tai - kaip amatas. O pašaukimą turi retas.Gydo Dievas. Svarbiausia, turi būti rami ir sveika siela, tada ir kūnui bus lengviau.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Sveikata – didžiausias turtas: į tokį posakį su šypsena tikriausiai žvelgia tik tie, kuriems nėra tekę sužinoti sukrečiančios diagnozės ar ilgam atsidurti ligos patale. Netikėta žinia apie tai, jog teks išmokti gyventi kitaip, iš naujo apsvarstyti savo tikslus ne tik išgąsdina, bet ir paskatina – labiau rūpinkimės savimi ir kitais. Prašome – pasidalinkite savo ligos istorija ir perspėkite kitus, ko saugotis ir į ką atkreipti dėmesį.

DELFI skaitytojai jau ne kartą pasakojo apie sudėtingą susirgusio žmogaus gyvenimą ir gyvenimą apvertusią diagnozę. 26-erių metų mergina, nuo kurios veido niekad nedingdavo šypsena, išsigando krūtyje užčiuopusi guziuką.

„Ėjau pas medikę gana gerai nusiteikusi, manydama, kad gydytoja apžiūrės ir pasakys - „nieko rimto, nebuvo dėl ko nerimauti“. Deja...Tai, ką iš jos išgirdau: „Kaip tu anksčiau jo nepastebėjai? Juk čia gigantas, netelpa į ekraną...“, – pasakojo ji.

DELFI skaitytoja Vytautė pasidalijo kitokia istorija – jai teko susigyventi su tuo, kad serga depresija. „Paskaičiavau, kad, liaudiškai tariant, „psichūškėse“ esu gulėjusi apie metus. Atrodo, per tiek laiko turėtų visos depresijos išsilakstyt, bet ne. Visa mano liga liko ir aš žinau, kodėl. Jungas labai gražiai pasakė, kad sielos vaistais neišgydysi. Mano vaikišką sielą sužeidė ir aš žinau, kas. Buvau gydoma tik medikamentais, žinot, kad nemokamai pas psichologą galima nueiti tik vieną kartą (čia rajone, kuriame aš gyvenau)?“, - apie bėdas nuvyti ligą rašo mergina.

Kviečiame pasidalinti savo ligos istorija – papasakokite apie netikėtą diagnozę ir padėkite atkreipti dėmesį į simptomus tiems, kurie šių pastebėti nesugeba. Pasidalinkite patarimais su nusivylusiais – kaip išmokti gyventi su liga ir nepasiduoti?

Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Liga“ iki kovo 3 d. Vieno teksto autoriui atiteks specialus DELFI puodelis ir 50 litų „Vero Cafe“ čekis.

Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (202)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (39)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (287)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?

Po A. Baukutės gesto tylėti nebegaliu: uždaryti laidos čia nepakaks (1272)

Lietuvoje šiandien turime daug ko: yra nuostabių dalykų, yra labai blogų. Yra protingų žmonių, yra kvailių. Yra praeitis, yra ir realybė, tokia, kokia yra. Ir tai normalu, taip ir turi būti. Bet mes negalime to tik priimti ir nekalbėti apie visuomenės skaudulius.