Mano vardas Artūras. Man gyvenime taip pat teko rinktis kitą šalį. Pradžioje gyvenimas klostėsi gan neblogai, kol mokiausi mokykloje, nieko netrūko. Baigiau 12-ą klasių, įstojau į Vilniaus profesinę mokyklą mokytis automechanikos, nes ta profesija man pasirodė gan perspektyvi.
Pabaigiau profesinę mokyklą ir pradėjau dirbti autoservise. Laikui bėgant ėmiau suprasti, kad dirbu savo malonumui, nes alga buvo tokia maža, kad užtekdavo vien rūkalams nusipirkti ir su draugais savaitgalį praleisti. Tad nieko nelaukdamas, niekieno patarimo neklausęs nusprendžiau emigruoti.
Su manimi kartu į Angliją išskrido draugas, kuris jau metus laiko buvo dirbęs Anglijoje ir žinojo visą įsidarbinimo sistemą, visas agentūras, kurios yra mieste, į kurį važiavome. Tai buvo labai naudinga. Bet pirmoji mūsų diena klostėsi neužmirštamai. Pusę dienos mes su lagaminais ant pečių ieškojome, kur galėtumėm apsistoti, ir tik apie 12-ą nakties radome kambarį, kuriame žmogus leido apsistoti laikinai.
Kitą dieną ėjome ieškoti darbo, aplankėme visas agentūras, užsiregistravome. Tą pačią dieną viena agentūra pasiūlė darbą trims mėnesiams. Tada buvo spalio mėnuo. Sutikome ir žinojome, kad turėsime darbą iki Kalėdų, per Kalėdas grįšime namo ir apsvarstysime tolimesnius planus. Na, bet darbo netekome po dviejų mėnesių – jau lapkritį.
Toliau tas pats procesas: keliaujam po visas agentūras, ieškome darbo. Tik po dviejų savaičių man paskambino ir pasiūlė darbą, nieko nežadėjo - ar tai bus laikinas, ar galbūt pastovus darbas, nebežinojau. Atvykęs į darbo vietą nudžiugau, nes darbovietė buvo kažkiek susijusi su mano profesija, tai buvo automobilių detalių gamykla. Darbas man labai patiko, bet artėjant šventėms supratau, kad tai - turbūt viskas...
Ir staiga priėjęs direktorius paklausė, ar po Naujų metų grįžtu į darbą! Be abejo, sutikau! Štai jau 1,5 m. aš gyvenu Anglijoje ir esu patenkintas, kad ne Lietuvoje...
Nors dažnai atskrendu aplankyti šeimos, draugų, labiau norėčiau, kad šeima susiruoštų ir paliktų tėvynę. Mūsų mieloje Lietuvėlėje žmonės nebegyvena, žmonės tik egzistuoja. Man baisu žiūrėti į kainas parduotuvėje, baisu žiūrėti į žmonių kultūrą, žmonių elgesį ir t.t. Kaip gali žmogus, uždirbantis 800 Lt per mėnesį, nusipirkti striukę, kuri, vienoje parduotuvėje prieš porą mėnesių žiūrėjau, kainuoja 850 Lt... Ar tai įmanoma?
Lietuvoje žmogus, nesiversdamas šešėliniu verslu, nieko sau negali leisti, ar tai įdomu? Ar jūs taip norėtumėte nugyventi savo gyvenimą - nieko nepamatę, niekur nenukeliavę, nieko nenusipirkę? Aš ne... Ir jeigu dar kur nors keliausiu, tai tik toliau nuo Lietuvos. Lietuva, kaip bebūtų gaila, įlipusi į tokią duobę, kad jau nebeišlips, o jau tos priedangos, kad „mes padidinom algas 100 Lt (o kainos parduotuvėj šoktelėjo)“...
Vyksta žmonių apgaulė ir tiek... Tikiuosi, kad mano draugai ras gyvenime laimę ir gyvens laimingai. To palinkėčiau visiems: nesėdėkite vietoje, galvokite, svajokite ir pildykite svajones, iki kelionės kur nors gerai sužinokite apie tą šalį, apie galimybes ir t.t. Išmokite kalbą, nes be kalbos labai maži šansai rasti gerą darbą. Sėkmės!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prieš 14 metų mokyklą baigusi DELFI skaitytoja sakė pamėginusi suskaičiuoti, kiek gi bendraklasių išvyko iš Lietuvos – pasirodo, šis skaičius siekia net 40 proc.
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi: kiek gi žmonių, su kuriais kartu mėginote įsitvirtinti gimtojoje šalyje, ją paliko? Papasakokite, kokios priežastys lėmė, kad bendraamžiams teko išvykti – o gal jie ketina grįžti? Kas paskatino jus nesekti (ar sekti) jų pėdomis? Laukiame Jūsų istorijų el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“.
Konkursas vyks iki vasario 25 d. Dviejų įdomiausių pasakojimų autoriais laimės po du bilietus penktadienį, kovo 28 d. apsilankyti Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre, spektaklyje „Mūsų klasė“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: