Iš miesto į kaimą su vaikinu pabėgo vos 16-os

 (86)
Suprato, kad kažko trūksta – taip norą iš Vilniaus persikelti į kaimą apibūdina DELFI skaitytoja. Vos 16-ikos ji išdrįso į provinciją iš sostinės išvykti su savo vaikinu, ir praėjus ketveriems metams nesigaili – neserga, valgo savo užsiaugintą maistą ir mėgaujasi ramybe.
© Shutterstock nuotr.

Jau nuo pat vaikystės svajodavau, kaip gyvensiu kaime apsupta gyvūnų. Gyvenau nuo pat vaikystės viename Vilniaus rajone, netoli Vilniaus centro. Ir kaskart suprasdavau, kad kažko trūksta.

16-os metų susipažinau su savo dabartiniu vaikinu. Visąlaik kalbėdavomės, jog norim išvažiuoti, kur mažiau triukšmo, žmonių.Vaikinui buvo 18-ika metų , man 16-ika. Ir tais pačiais metais mes išvažiavome gyventi į kaimą, turėdami tik mažą šuniuką ir katytę.

Namas, kuriame norėjome gyventi, buvo apleistas, nupūsti namo ir tvarto stogai, bet laikui bėgant viską susitvarkėme, įsigijome pirmąją mūsų ožkytę iš Birštono.

Vėliau nusipirkome ir ožiuką iš Alytaus. Laikui bėgant ožkų pasidarė vis daugiau. Vienu metu, kai visos atsivedė jauniklių, turėjome apie dvylika ožkų. Supratome, kad jos tikrai užsispyrusios kaip ožkos - vesdamos į ganyklą, krisdavo ir neidavo, reikėdavo paimti į rankas ir nešti. Laipiodavo visur - ir ant stogų, ir ant tvarto pamatų, valgydavo viską, net nulupdavo žievę nuo medžių. Didžiausias nuostolis būdavo, kai jos nutrūkdavo.

Darėme sviestą, sūrius, varškę, bet tik sau, nes norėjome pažiūrėti kaip išeis. Vis tik, ožkos pas mus buvo nelabai pieningos, todėl reikėdavo laukti, kol prisirinks pienas keturias dienas, kad būtų galima pagaminti fermentini sūrį. Todėl supratome, kad ožkos – ne mums.

Be to, ir laiko neužtekdavo, nes antrą darbą turėjome, todėl teko labai gailiai atsisveikinti su ožkytėmis. Laikui bėgant įsigijome kalakutų, vištų, žasų ir triušių. Gyvenimas kaime mums davė labai daug patirties per visus ketverius metus, kai mes čia gyvenome. Būdavo ir sunkių akimirkų, nebuvo viskas rožėm klota.

Visi sakydavo, kad reiktų mums grįžti į miestą, nes ten daugiau galimybių, bet mes daugiau galimybių matome čia. Nuo pat pradžių norėjome sveikiau gyventi, užsiauginti savo maisto. Todėl atvažiavę pradėjome užsiimti gamtine žemdirbyste, gyvūnų nemaitinome jokiais kombinuotais pašarais, o jie pas mus augo kaip ant mielių. Visą laiką svajodavom svajodavom bendrauti labiau su gamta, o ši vietą tikrai tokia ir yra.

Mažai žmonių, visur gamta, upės, ežerai. Oras kitoks. Geriau jaučiamės, nebeatsimenu kada paskutinį kartą buvau sirgusi. Taigi, galim pasakyt, kad kaime, bent jau mums, jaunimui, tikrai labai patinka gyventi. Ir tikrai nežadam iš čia išeiti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kol vieni iš mažesnių miestelių veržiasi į didžiuosius Lietuvos miestus, kiti dėl gyvenimo ten, kur nepažįstamas skubėjimas, stresas ir automobilių spūstys, nesuka galvos. Ir provincijoje galima kurti gyvenimą, sako jie – sėkmingi ūkininkai, atsidavę mokytojai ir originalūs menininkai. Būkite drąsūs – pasidalinkite savo sėkmės istorija, kuriai nesutrukdė nei jūsų gyvenvietės dydis, nei siauras kitų požiūris, jog provincijoje - blogiau.

DELFI dalijosi jau ne viena sėkminga į kaimą „pabėgusių“ žmonių istorija. Pavyzdžiui, Vilniuje gimęs ir užaugęs Eventas, sulaukęs keturiasdešimties metų, nusprendė su šeima keltis į kaimą ir pradėti ūkininkauti.

„Baigėsi buto nuoma ir reikėjo spręsti, ar pirkti butą, ar ieškoti naujo nuomotis ar išvažiuoti į kaimą. Kaip tik buvo karšta vasara ir išvažiavome į kaimą. Jau buvome nusipirkę avių iš anksčiau, taip ir apsisprendėme“, - sakė jis.

Jūsų istorija panaši? Sugebėjote sėkmingai sukurti provincijoje verslą? Radote geresnį darbą nei mieste? Išvykti iš miesto jus paskatino meilė? Papasakokite savo istoriją – parodykite, jog laimės nebūtina ieškoti dideliame mieste.

Pasidalinkite savo istorija su kitais – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Provincija“ iki kovo 10 d. Vieno teksto autoriui atiteks naujausia Kristinos Sabaliauskaitės knyga „Silva rerum III“.

Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Dvyliktokas kreipėsi į bendraamžius: būtų pats metas suprasti, kad ne „aplinka kalta“ (7)

Išsyk po 2017 metų anglų kalbos egzamino su draugais ironiškai juokavome, kad nespėsime grįžti namo, o internetas jau lūš nuo antraščių „Abiturientai darsyk žlugdomi neįmanomomis egzaminų užduotimis“. Na, juokai juokais, bet panašu, kad dalis abiturientų pasiruošti vienam iš rimčiausių testų akademiniame kelyje ir vėl nesuspėjo. Visai kaip kelininkai, užklupti netikėtos žiemos sausio mėnesį.

Anglų egzaminą laikiusi abiturientė: prisipažinsiu, užduotys mane išties nustebino (26)

Šeštadienį kaip ir dauguma abiturientų laikiau anglų kalbos valstybinį brandos egzaminą (VBE). Pirmiausia, norėčiau pasakyti, kad neseniai laikiau ir tarptautinį IELTS egzaminą, kuriame surinkau 7,5 balus, kas, jei neklystu, atitinka C1 lygį.

Programuotojo nuomonė apie „Linkomaniją": darykime taip, kad būtų geriau daugumai (14)

Pamatęs ir perskaitęs DELFI straipsnius, kad LATGA teisme per interneto ryšio tiekėjus ginčijasi dėl „Linkomanija.lt“ dalinimosi rinkmenomis (angl. torrent) svetainės, pagalvojau, kad norėčiau pasidalinti ir savo mintimis. Iškart pasakysiu, kad esu už tai, kad autoriai uždirbtų – kiekvienas už savo darbą nori gauti užmokestį, už kurį galėtų oriai gyventi. Bet esu prieš tai, kad žmonėms būtų ribojama prieiga prie kultūros, mokymo ir kitokių išteklių (toliau supaprastinimui naudosiu žodžių junginį „kultūros išteklių“).

Atsakymas tiems, kurie mėgsta sakyti, kad „tiesiog reikia daugiau dirbti“ (206)

Tiek žiniasklaidoje, tiek savoje aplinkoje girdime, matome ar kitaip susiduriame su situacija, kai koks nors žmogus pasiskundžia sunkiu gyvenimu ir negalėjimu oriai pragyventi iš mažo atlyginimo. Tokiose situacijose visada atsiranda į pagalbą atskubantys visažiniai patarimų dalintojai, kurie mėgsta bėdžiams patarti: „Esate patys kalti – dirbkite daugiau, sunkiau, ir galėsite gerai gyventi“. Ką gi, pabandykime į šį patarimą pažvelgti kitu kampu ir panagrinėti plačiau.

Po anglų egzamino – dvyliktoko nusivylimas: ne kiekvienas anglas išlaikytų vieną jo dalių (82)

Jokio streso prieš anglų egzaminą nejaučiau. Praėjusiais metais jį laikę dvyliktokai sakė, kad tikrai nebuvo sunku, taip pat ir bandomąjį egzaminą laikėme pagal jų užduotis ir tikrai buvo lengviau. Bandomajame egzamine surinkau 80 proc., o iš egzamino net nežinau ko tikėtis.