Iš miesto į kaimą su vaikinu pabėgo vos 16-os

 (86)
Suprato, kad kažko trūksta – taip norą iš Vilniaus persikelti į kaimą apibūdina DELFI skaitytoja. Vos 16-ikos ji išdrįso į provinciją iš sostinės išvykti su savo vaikinu, ir praėjus ketveriems metams nesigaili – neserga, valgo savo užsiaugintą maistą ir mėgaujasi ramybe.
© Shutterstock nuotr.

Jau nuo pat vaikystės svajodavau, kaip gyvensiu kaime apsupta gyvūnų. Gyvenau nuo pat vaikystės viename Vilniaus rajone, netoli Vilniaus centro. Ir kaskart suprasdavau, kad kažko trūksta.

16-os metų susipažinau su savo dabartiniu vaikinu. Visąlaik kalbėdavomės, jog norim išvažiuoti, kur mažiau triukšmo, žmonių.Vaikinui buvo 18-ika metų , man 16-ika. Ir tais pačiais metais mes išvažiavome gyventi į kaimą, turėdami tik mažą šuniuką ir katytę.

Namas, kuriame norėjome gyventi, buvo apleistas, nupūsti namo ir tvarto stogai, bet laikui bėgant viską susitvarkėme, įsigijome pirmąją mūsų ožkytę iš Birštono.

Vėliau nusipirkome ir ožiuką iš Alytaus. Laikui bėgant ožkų pasidarė vis daugiau. Vienu metu, kai visos atsivedė jauniklių, turėjome apie dvylika ožkų. Supratome, kad jos tikrai užsispyrusios kaip ožkos - vesdamos į ganyklą, krisdavo ir neidavo, reikėdavo paimti į rankas ir nešti. Laipiodavo visur - ir ant stogų, ir ant tvarto pamatų, valgydavo viską, net nulupdavo žievę nuo medžių. Didžiausias nuostolis būdavo, kai jos nutrūkdavo.

Darėme sviestą, sūrius, varškę, bet tik sau, nes norėjome pažiūrėti kaip išeis. Vis tik, ožkos pas mus buvo nelabai pieningos, todėl reikėdavo laukti, kol prisirinks pienas keturias dienas, kad būtų galima pagaminti fermentini sūrį. Todėl supratome, kad ožkos – ne mums.

Be to, ir laiko neužtekdavo, nes antrą darbą turėjome, todėl teko labai gailiai atsisveikinti su ožkytėmis. Laikui bėgant įsigijome kalakutų, vištų, žasų ir triušių. Gyvenimas kaime mums davė labai daug patirties per visus ketverius metus, kai mes čia gyvenome. Būdavo ir sunkių akimirkų, nebuvo viskas rožėm klota.

Visi sakydavo, kad reiktų mums grįžti į miestą, nes ten daugiau galimybių, bet mes daugiau galimybių matome čia. Nuo pat pradžių norėjome sveikiau gyventi, užsiauginti savo maisto. Todėl atvažiavę pradėjome užsiimti gamtine žemdirbyste, gyvūnų nemaitinome jokiais kombinuotais pašarais, o jie pas mus augo kaip ant mielių. Visą laiką svajodavom svajodavom bendrauti labiau su gamta, o ši vietą tikrai tokia ir yra.

Mažai žmonių, visur gamta, upės, ežerai. Oras kitoks. Geriau jaučiamės, nebeatsimenu kada paskutinį kartą buvau sirgusi. Taigi, galim pasakyt, kad kaime, bent jau mums, jaunimui, tikrai labai patinka gyventi. Ir tikrai nežadam iš čia išeiti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kol vieni iš mažesnių miestelių veržiasi į didžiuosius Lietuvos miestus, kiti dėl gyvenimo ten, kur nepažįstamas skubėjimas, stresas ir automobilių spūstys, nesuka galvos. Ir provincijoje galima kurti gyvenimą, sako jie – sėkmingi ūkininkai, atsidavę mokytojai ir originalūs menininkai. Būkite drąsūs – pasidalinkite savo sėkmės istorija, kuriai nesutrukdė nei jūsų gyvenvietės dydis, nei siauras kitų požiūris, jog provincijoje - blogiau.

DELFI dalijosi jau ne viena sėkminga į kaimą „pabėgusių“ žmonių istorija. Pavyzdžiui, Vilniuje gimęs ir užaugęs Eventas, sulaukęs keturiasdešimties metų, nusprendė su šeima keltis į kaimą ir pradėti ūkininkauti.

„Baigėsi buto nuoma ir reikėjo spręsti, ar pirkti butą, ar ieškoti naujo nuomotis ar išvažiuoti į kaimą. Kaip tik buvo karšta vasara ir išvažiavome į kaimą. Jau buvome nusipirkę avių iš anksčiau, taip ir apsisprendėme“, - sakė jis.

Jūsų istorija panaši? Sugebėjote sėkmingai sukurti provincijoje verslą? Radote geresnį darbą nei mieste? Išvykti iš miesto jus paskatino meilė? Papasakokite savo istoriją – parodykite, jog laimės nebūtina ieškoti dideliame mieste.

Pasidalinkite savo istorija su kitais – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Provincija“ iki kovo 10 d. Vieno teksto autoriui atiteks naujausia Kristinos Sabaliauskaitės knyga „Silva rerum III“.

Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Mokytoja pratrūko: ministre, padarykite namų darbus (557)

Į tamo.lt mokytojai gavo informacinius teiginius iš ŠMM. Kadangi teigiama, jog vyksta polemika atostogų ilginimo klausimu, pabandykime padiskutuoti (grotelėmis pažymėti teiginiai iš gautos žinutės).

Emigrantą pribloškė Seimo narių pasiūlymas: neduoda ramybės, ką daro valdžia (33)

Nors jau ne vienerius metus esu toli nuo Lietuvos, bet kasdien atidžiai seku įvykius savo gimtinėje. Ir kasmet, grįžęs atostogų, pastebiu, kad tiek politinė, tiek ekonominė padėtis čia tik blogėja. Žmonės vis labiau nepatenkinti gyvenimu, atlyginimu ir valdžia.

Agresyvaus persekiotojo kelyje vyras negali pamiršti iki šiol: baimės buvo daug (119)

2009 m. iš „Dotnuva – Akademija“ per Kėdainius link Cinkiškio automobilio priekaboje vežiau brangius baldus: 5 gražaus dizaino svetainės kėdes (vienai daugiau nei 200 metų) ir odinių baldų komplektą: du minkštasuolius ir sofą. Baldus nuo lietaus buvau apdengęs permatoma polietilenine plėvele. Už Kėdainių pasivijo „Mersedes-Benz“ vairuotojas (numerio neprisimenu). Kartą bandė lenkti, bet nelenkė, matyt, pasižiūrėjo, įvertino ir laukė akimirkos. Važiavo gal kilometrą, gal du iš paskos per 50 metrų. Matyt, laukė.

Perskaičiau 25-mečio skundus – mano pensija už tavo atlyginimą mažesnė (151)

Perskaičius laišką „Atsipeikėkite: papasakosiu, kaip gyvena ir kiek uždirba 25-mečiai Lietuvoje“ man kilo minčių. Suprantu, kad laišką parašė žmogus, kuriam šiuo metu yra labai blogai. Todėl negalima ant jo pykti, tačiau aš papasakosiu apie save.

Mokyklos realybė: kai mokytoja nenori dirbti, dainuojame V. Šiškausko dainas (89)

Esu 8 klasės moksleivė ir norėčiau kreiptis į gerbiamą švietimo ministrę dėl mokslo metų ilginimo. Labai daug moksleivių piktinasi, kad bus ilginami mokslo metai, bet nepagrindžia, kodėl tai yra blogai. Todėl aš norėčiau išsakyti savo nuomonę.