Iš mano patirties: kodėl lietuviai kelia sparnus svetur

 (264)
Kalbos apie tai, kodėl tiek žmonių palieka Lietuvą ir mėgina laimės ieškoti svetur, netyla nuolat. Nejaugi negalima ir neįmanoma normaliai dirbti, užsidirbti ir gyventi čia, savame krašte? Kas trukdo? Juk esame viena Europos Sąjungos šalių. Esame, bet ar stengiamės gyventi taip, kaip daugelis jų?
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Dirbame ar bruzdame?

Kodėl Lietuvoje daugeliui netgi diplomuotų specialistų taip sudėtinga susirasti normalų, gerai apmokamą darbą? Neseniai teko dalyvauti vieno prestižinių Birštono SPA specialistų atrankoje. Kadangi lydėjau bičiulę, pokalbį teko stebėti iš šalies, be mažiausio jaudulio. Atrankai vadovavo pusamžė moteris. Kaip įprasta, ją domino pretendentės išsilavinimas, darbinė patirtis, pageidaujamas darbo užmokestis ir pan. Supraskite, centrui reikalingi itin aukštos kvalifikacijos, kultūros, patyrę, t.y. rinktiniai specialistai.

Kai bičiulė pasiteiravo, kokių masažo technikų ir įvairovės pageidauja būsimi darbdaviai, ponia netikėtai nusuko kalbą, aiškindama, kaip tas centras reikliai ir apdairiai renka komandą. Į akis krito moters pretenzinga veido išraiška, neramus žvilgsnis ir ne itin pagal tokias pareigas reprezentatyvi išvaizda. Kai galiausiai, įpusėjus pokalbiui, bičiulei linktelėjau, kad neverta gaišti laiko, o geriausia informacija apie tai – artimiausia kavinė ar prekybos centras, netrukus ten ir gavome aiškų ir paprastą atsakymą.

Ta įstaiga nuolat ieško specialistų, o tie darbe ilgai neužtrunka: darbdaviai kelia milžiniškus reikalavimus, bet mokėti nenori: leidžia suprasti, kad vertėtų padirbti, kol atsiras daugiau klientų, sugebėti juos pritraukti, išlaikyti ir pan. Tai gal geriau savininkams kartą per mėnesį patiems surengti būsimiems specialistams savo įstaigoje atvirų durų dieną ir akis į akį pasidomėti, ko jie verti, nurodyti savo reikalavimus, o ne kliautis panašiais atrankų specialistais?

Per vieną TV kanalų diskutavusi panašaus profilio specialistė aiškino, kad atrenkant būsimus darbuotojus ji dažnai pasižiūri netgi į pretendentų batus. Deja, nusvirę moters lūpų kampučiai bylojo, kad asmenybė – nepastovios nuotaikos. Tai kokia tikimybė, kad jai netiks ne būsimo specialisto kompetencija, o kokios nors kitos savybės, kurios jai tą dieną pasirodys tiesiog nepriimtinos, bet neturės lemiamos įtakos būsimame darbe.

Ne mažiau stebina ir valstybės tarnautojų darbo atrankos. Juose nurodomi tokie reikalavimai, kad regis, be garsiausių pasaulio mokymo įstaigų diplomo, vargiai į tas vietas ir pateksi. Deja, vos tik konkursas baigiasi, o pretendentai galiausiai užima darbo vietas, netrukus siunčiami tobulintis, pvz., kalbos, bendravimo, kompiuterinio raštingumo į...Maltą, Naująją Zelandiją, Kiniją, Japoniją ir pan. Tai kodėl stebimės, kad mūsų šalyje sudėtinga rasti darbo? Ir stebiname kitus, kad, pvz., tas pats asmuo mūsų šalyje turi kompetencijos dirbti ir sveikatos, ir gynybos ministru. O galbūt nenorime pripažinti, kad šilčiausias, o ypač valstybės tarnautojų darbo vietas, užima ne geriausi specialistai. Pastarieji priversti važiuoti sėkmės pasitikti svetur ir kelti kitų šalių gerbūvį.

Pavyzdžių daug, savi – patogiausi

Atidžiau pasižiūrėjus, kaip gyvena ir kuo vadovaujasi didžioji dalis Lietuvos parlamentarų ir politikų, kyla įspūdis, kad jiems tinkamiausias pavyzdys – Rusijos, Baltarusijos, Azerbaidžano ar net Tadžikistano pavyzdys. Prabanga, pinigai, automobiliai, reprezentacinės išlaidos – nepaisant, ar šalis tai gali sau leisti, ar nelabai. Tai kodėl jie negalėtų perimti gyvenimo būdo ir vertybių, pvz., iš Šveicarijos parlamentarų. Šioje šalyje nėra netgi nacionalinio didvyrio V. Telio premijų, jau nekalbant apie tai, kad daugelis parlamentarų į darbą įprastai vyksta vienu automobiliu, nes ...tausoja aplinką. O ir tėvynės labui dirbama be atlygio, nes tai – didžiulė garbė.

Nesakau, kad mes galime lygintis su Šveicarija, bet bent minimaliai sekti tos šalies pavyzdžiu tikrai galėtume. Kalbant apie namų renovaciją, Slovakijoje, prieš privatizuojant butus, tai buvo leidžiama daryti tik su sąlyga, jei bus sutinkama namus renovuoti. Šiandien šioje šalyje renovacija vykdoma labai sėkmingai, o ir besiskundžiančių asmens teisių ribojimu, regis, nėra. Sunku patikėti ir tuo, kad girdėjau, jog šioje šalyje valdžia gyventojams gamina vadinamąją slivovką. Mat kiekvienais metais nuėmus derlių, tam tikrą jo dalį ūkininkai gali perduoti valstybei, kad ji iš jos būtų išvarytas atitinkamas kiekis naminukės. Ir šalis kažkodėl nepretenduoja tapti girtuoklių, veltėdžių ar pašalpų gavėjų kraštu.

Užtat Lietuvoje uždraudus svaigiųjų gėrimų prekybą rugsėjo pirmąją daugelis prekybininkų trina rankas. Mat, mokslo metų pradžios išvakarėse nuperkama tiek alkoholio, kad jiems ši data prilygsta kone naujųjų metų išvakarėms. Šiandien dalyje Lietuvos prekybos centrų perkant alkoholinius gėrimus prašoma dokumento, o štai „Lidl“, „Šilo“, „Sanitex“, „Vynotekos“ parduotuvėse to nereikalaujama. Ar ne paprasčiau, jei to būtų reikalaujama tik iš jaunų žmonių? Daugelis tikina, kad tokiu būdu jie taptų diskriminuojami. Tai kodėl nekalbama apie penkiasdešimtmečių ir vyresnių žmonių diskriminaciją dėl amžiaus priimant į darbą? Susidaro įspūdis, kad mūsų šalyje – vieni lygesni už kitus, o kažkam užsidėti pliusiuką, siekiant geresnių reitingų, visada svarbiau, nei sukti galvą dėl šalies ateities ir piliečių.

Galiausiai negerbiame net savo kalbos. Iš televizijos ekranų plūsta tokie naujadarai, kad net ausys linksta: žiauriai gerai, žiauriai gražiai, nerealiai. Ir net solidūs kalbininkai tvirtina, kad šio proceso nereikia ir neverta stabdyti. Tai kodėl, pvz., vengrai sugeba taip puoselėti savo kalbą, kad neįsileidžia jokių tarptautinių žodžių. O juk jie – irgi Europos Sąjungos šalis, atvira įvairiausioms įtakoms.

Nedarbas – dar ne viskas

Suprantama, kad dažniausiai žmonės mūsų šalį palieka dėl ekonominių galimybių, tačiau norint čia gyventi ir dirbti, būtina apsišarvuoti geležine kantrybe iš ištverme. Štai kas rytą tenka grūstis didžiausiose automobilių spūstyse, nes kažkam stinga valios ir nuovokos padaryti pirmumo juostas viešajam transportui, kas tiesiog jau senokai yra įgyvendinta daugelyje Europos valstybių. Kone kiekvienas lietuvis atsainiai mesteli, kad šiandien automobilis – jokia prabanga. Tai kodėl esame vadinami Europos nudėvėtų automobilių šrotu, o didmiesčiuose automobilių išmetamųjų dujų kiekis dažnai viršija leistinas normas.

Laukiant viešojo transporto, dažnai tenka numoti ranką į visus grafikus, nes neretai autobusai vėluoja nuo 3 iki 7 min. Pavyzdžiui, Kaune, viešojo transporto grafikuose parašytas vienas laikas, švieslentės rodo visiškai kitą. Ir tai – ne pavieniai atvejai, kai tenka mėginti laimę ir kantrybę. Jei turi taloną pas šeimos gydytoją, pavyzdžiui, 17 val., didelė tikimybė, kad pateksi bent 18 val., nes visada atsiras bent pora „mirtimi besivaduojančių“ ir mėginančių patekti be talono pas šeimos gydytoją ligonių. Daugiabučių kiemuose greitai vaikams nebebus kur žaisti, nes kiekvieną laisvą kamputį okupavo seni automobiliai. Ar nevertėtų jų savininkams įvesti prievolę, kad jei turi tokius bent kelis, tai būk mielas, laikyk juos (išskyrus vieną) ne prie daugiabučio, o automobilių stovėjimo aikštelėje.

Mūsų pensininkai šiandien dažniausiai piktinasi dėl apgailėtinų pensijų, tačiau ne tik jos trukdo jaustis gerai. Štai daugelyje miestų gatvių šviesoforai įrengti taip, kad kol dega raudona šviesa, pėsčiajam tenka laukti kelias minutes, užtat užsidegus žaliai – skuosti lyg sprinteriui, nes dar nepribėgus gatvės viduriui žybteli raudona. Gerai, jei kojos tvirtos, tačiau jei vos paeini su lazdele, tai geriau į gatvę nekišti nosies.

Nutarėte tapti sunkiai sergančio, neapsitarnaujančio ir neįgalaus šeimos nario rūpintoju? Teks atnešti pažymas ir psichiatro, priklausomybių centro, pasidaryti tyrimą dėl ŽIV viruso, pereiti medicininę komisiją ir atnešti krūvą pažymų, kol galiausiai jūsų prašymas pasieks teismą. Nepaisant, kad žmogų slaugote jau kelerius metus.

Tik mūsų šalyje, ko gero, nutinka taip, kad deklaruojant pajamas mokesčių inspekcijoje (ne internetu), po kelių metų paaiškėja, kad darbuotoja tiesiog nepastebėjo, jog dar tebekabo skola litais. Ir aiškink neaiškinęs, kad kiekvienais metais pajamas deklaravai pačioje įstaigoje ir ne dėl savo, o dėl darbuotojų kaltės skola nebuvo pastebėta. O tada geriau nueiti, susimokėti ne tik skolą, bet ir delspinigius, kurie, „skolininkui“ nenutuokiant iš litų virto eurais.

Tai štai kodėl vieną dieną tūlas lietuvis neapsikentęs pakelia sparnus – kad pagyventų kitokios kultūros, tradicijų ir moralės šalyje. Ir lengviau atsikvėptų, nes gyvenimą, pasirodo, galima, planuoti ir pačiam, be netikėtumų ir kliūčių, nepriklausančių nuo tavęs. Juk jau du dešimtmečius vis dar ko nors mokomės, bet nesutinkame pripažinti, kad esame tik vidutiniokai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo mintimis? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuomonė“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (77)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.