Intrigos batų parduotuvėje: buvusi darbuotoja papasakojo apie darbo užkulisius

 (123)
Trečiame studijų universitete kurse turėjau daugiau laisvo laiko, nesinorėjo prašyti pinigų iš tėvų asmeninėms reikmėms, todėl sumąsčiau ieškoti darbo ne pilnu etatu. Visa tai vyko dar prieš Kalėdas ir žiemos sesiją. Kaip ir reikėjo tikėtis, normalios darbinės patirties neturinčiai ir ne visą dieną galinčiai dirbti studentei pasiūlymų nebuvo daug. Teko ieškoti galimybių aptarnavimo ir pardavimų sferose.
© DELFI / Audrius Solominas

Aplinkybės susiklostė taip, kad radau skelbimą įsidarbinti batų parduotuvėje. Apsidžiaugiau, kad skelbimo autoriai siūlė galimybę dirbti pusę darbo dienos ir, kaip visada, „jaunatvišką ir draugišką kolektyvą“. Naiviai patikėjau, kad darbas bus malonus ne tik kolektyvo atžvilgiu, bet ir aptarnaujant klientus. Taigi nusiunčiau gyvenimo aprašymą ir jau po kelių dienų sulaukiau skambučio, kad esu laukiama darbo pokalbyje. Susitikimas pavyko gerai, mane šie tiek supažindino su darbo specifika ir štai aš jau su entuziazmu galėjau kibti į darbus.

Kalbant apie patį darbą, jis išties priklausydavo nuo klientų skaičiaus. Kadangi prieš Kalėdas žmonės linkę daugiau išleisti, teko suktis greitai ir, svarbiausia, kliento prekę į kasą „mušti“ savo vardu ir pavarde. Reikėjo įsiūlyti ne tik batus, bet ir jų priemones. Prisipažinsiu, kaip anksčiau nedirbusiam jaunam žmogui buvo iš karto nelengva perprasti visas subtilybes. Mūsų vadovė man pasirodė labai maloni ir netgi tikino, kad neaiškiais klausimais visada galiu kreiptis į ją pagalbos.

Taip, buvau kvailelė, kad kilus neaiškumams jos visada pasiklausdavau patarimų, kadangi greitai pastebėjau jos vis labiau nepatenkintą veido išraišką. Į savo koleges kreiptis irgi buvo nelengva, nes jos nepasižymėjo noru man padėti, o jeigu kur įveldavau klaidą (nors jos manęs nebuvo apmokiusios, kaip tokioje situacijoje reaguoti (pavyzdžiui, su batų grąžinimu)), tada iškart lengvai man suversdavo kaltę ir pačios lipdavo sausos iš balos.

Taip pat mane labai nustebino kolektyve įsišaknijęs veidmainiavimas. Bendradarbės su vadove prie jos akių visąlaik maloniai bendraudavo ir juokaudavo, o vos tik ji kur nors išeidavo tvarkyti reikalų, iškart puldavo apkalbinėti ir minėti bjauriausiais žodžiais. Taip, nebuvau prie to pripratusi. Dar vienas neįprastas dalykas buvo požiūris į tuos žmones, kurie neprekiavo batais, o tiesiog atlikdavo kitas funkcijas. Mūsų parduotuvėje dirbo tikrai malonus, darbštus apsaugos darbuotojas. Kartais jis mane pakalbindavo ir aš, nevaidindama princesės, maloniai jam atsakydavau. Kartą mane net buvo nusiuntę pietauti ir mes susitikome kartu valgyti persirengimo kambarėlyje (ten ne tik persirengdavome, bet ir turėjome staliuką pavalgyti). Kaip ir pridera, persimetėme keliais žodžiais, tačiau trumpam užėjusi vadovė mus abu persmelkė tokiu žvilgsniu lyg būtume padarę didžiausią nuodėmę.

Maždaug po mėnesio pajutau, kad jaučiuosi šiame darbe psichologiškai vis blogiau ir blogiau: veidmainystės, savęs kėlimas aukščiau kitų ir vadovės nepasitikėjimas visiškai tempė mano motyvaciją žemyn. Taip pat baigėsi kalėdinis pardavimų pakilimas, atėjo sausasis sausio mėnuo, kai reikėjo peštis dėl kiekvieno kliento. Paskutinis lašas buvo, kai vienai moteriai prie manęs priėjus ir paprašius atnešti kitą batų porą, pamačiau kitos kolegės nuožmų žvilgsnį. Klientei batai patiko ir mes nuėjome prie kasos atsiskaityti. Kai jau ruošiausi mušti sau į kasą jos perkamus batus, bendradarbė sušnibždėjo į ausį: „Ačiū, kad nuviliojai mano klientą“. Pasijutau labai labai blogai. Galvojau: kodėl nepriėjai anksčiau ir nepasakei, kad ši klientė iš pradžių bendravo su tavimi? Ne, geriau tiesiog va taip naikinti žmogaus savivertę.

Kaip suprantate, ilgai ten neištvėriau ne tik aš – manimi vadovė taip pat nebuvo patenkinta, nors jau buvau įsivažiavusi į darbo ritmą. Kad ir mano pardavimų skaičiai buvo panašūs į kitų merginų, sulaukiau to nelaukiamo kvietimo pasikalbėti. Manęs paprašė išeiti bendru sutarimu. Žinoma, kad toks prašymas privertė labai savimi nusivilti, tačiau kartu ir palengvėjo. Supratau, kad visiems darbdaviams neįtiksi, o geras ir nuoširdus kolektyvas taip pat yra tai, ko noriu. Tokį dabar ir radau. Kitiems irgi linkiu nekentėti, o šiek tiek paieškoti sau skirtos vietos.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Esate dirbę aptarnavimo srityje? Pasidalinkite patirtimi – ar buvo sunku? Atskleiskite pirkėjams nematomą šio darbo pusę! Jūsų minčių laukiame el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbas“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Anglų egzaminą laikiusi abiturientė: prisipažinsiu, užduotys mane išties nustebino (1)

Šeštadienį kaip ir dauguma abiturientų laikiau anglų kalbos valstybinį brandos egzaminą (VBE). Pirmiausia, norėčiau pasakyti, kad neseniai laikiau ir tarptautinį IELTS egzaminą, kuriame surinkau 7,5 balus, kas, jei neklystu, atitinka C1 lygį.

Programuotojo nuomonė apie „Linkomaniją": darykime taip, kad būtų geriau daugumai (6)

Pamatęs ir perskaitęs DELFI straipsnius, kad LATGA teisme per interneto ryšio tiekėjus ginčijasi dėl „Linkomanija.lt“ dalinimosi rinkmenomis (angl. torrent) svetainės, pagalvojau, kad norėčiau pasidalinti ir savo mintimis. Iškart pasakysiu, kad esu už tai, kad autoriai uždirbtų – kiekvienas už savo darbą nori gauti užmokestį, už kurį galėtų oriai gyventi. Bet esu prieš tai, kad žmonėms būtų ribojama prieiga prie kultūros, mokymo ir kitokių išteklių (toliau supaprastinimui naudosiu žodžių junginį „kultūros išteklių“).

Atsakymas tiems, kurie mėgsta sakyti, kad „tiesiog reikia daugiau dirbti“ (199)

Tiek žiniasklaidoje, tiek savoje aplinkoje girdime, matome ar kitaip susiduriame su situacija, kai koks nors žmogus pasiskundžia sunkiu gyvenimu ir negalėjimu oriai pragyventi iš mažo atlyginimo. Tokiose situacijose visada atsiranda į pagalbą atskubantys visažiniai patarimų dalintojai, kurie mėgsta bėdžiams patarti: „Esate patys kalti – dirbkite daugiau, sunkiau, ir galėsite gerai gyventi“. Ką gi, pabandykime į šį patarimą pažvelgti kitu kampu ir panagrinėti plačiau.

Po anglų egzamino – dvyliktoko nusivylimas: ne kiekvienas anglas išlaikytų vieną jo dalių (73)

Jokio streso prieš anglų egzaminą nejaučiau. Praėjusiais metais jį laikę dvyliktokai sakė, kad tikrai nebuvo sunku, taip pat ir bandomąjį egzaminą laikėme pagal jų užduotis ir tikrai buvo lengviau. Bandomajame egzamine surinkau 80 proc., o iš egzamino net nežinau ko tikėtis.

Papasakojo apie vairavimo pamoką prieš 3 dešimtmečius: reikėjo pačiam atsinešti 20 l benzino (109)

„Kiek visa tai kainavo, nepamenu, bet labai prajuokino žinia, kad reikia atnešti 20 l benzino… Bet tokia buvo tvarka“, – prisimena DELFI skaitytojas Jonas. Pasidalijęs mintimis apie Vilniuje užfiksuotą vaizdelį iš vairavimo pamokos, ir pastaruoju metu kylant vis garsesnėms diskusijoms apie vairuotojų mokymą, jis papasakojo, kaip vairuoti buvo mokoma prieš 3 dešimtmečius.