Internetinės pažintys: Anglijos lietuvės išpažintis (II dalis)

 (163)
Londone gyvenančios Birutės pasakojimo apie internetines pažintis tęsinys. Lietuvė dalinasi savo patirtimi, perspėja kitas moteris (ir vyrus) apie tokių pažinčių pavojus bei pataria, kaip atpažinti ir neužkibti ant sukčių kabliuko.
© Shutterstock nuotr.

Prisiregistravus „Tagged“ pradėjau susirašinėti su keliais vyrais. Visi, kurie tau žeria komplimentus apie tavo grožį ir kasdien dusina meilės laiškais, yra pavojingi. Daugelis taip moka „kabinti makaronus“, kad net nebesusigaudai, kaip imi ir pradedi tikėti. Išskirtiniai „makaronščikų“ bruožai: mirusi nuo vėžio žmona ir jis, likęs su keliais mažais vaikais, dirba statybų inžinieriumi ir vykdo projektus visame pasaulyje. Jeigu pridėjęs labai daug nuotraukų su savo namais, automobiliu (būna ir visai gerų, turtingo žmogaus), irgi pavojus – nori tik prisivilioti seksui į savo namus. Joks normalus vyras nedės į pažinčių portalą savo lovos su baldakimu nuotraukų.

Istorija nr. 1. su Eriku atsitiko tada, kai dar turėjau per mažai patirties, jog iš karto suprasčiau, kad tai sukčius. Nuotraukos buvo labai gražios, jų daug. Vyrukas turėjo net FB profilį. Sakė, kad turi du berniukus - Alberto ir Roberto, vilą Prancūzijoje, bet dirba inžinieriumi įvairiose pasaulio šalyse, daug būna komandiruotėse ir vieną gražią dieną išskrido į Dramblio Kaulo respubliką statyti krovininių laivų doko, ar ko ten, nesigilinau.

Susirašinėjom jau kelias savaites, net pradėjome planuoti bendrą vaikų ateitį (pavojaus varpai), juokas ima, kai prisimenu. Nuotraukose atrodė, kaip koks modelis, užklausiau apie tai, tai atsakymas buvo toks: „Nu jo, jaunystėje buvau aktorius, bet darbas buvo neperspektyvus“. Gražus labai buvo, mes su sese dar pasikalbėjom, kad koks gėjus nebūtų, jau džiaugėmės nauju būsimu gyvenimu Prancūzijoje, viloje su baseinu, o Erikas „skrido į Afriką“. Kabutėse todėl, kad tuo metu, kai skrido, buvo prisijungęs prie FB.

Aš, tundra, galvojau, gal čia kokia pirma klase skrenda, kad internetas net lėktuve yra? Nesvarbu. Savaitėlę pabuvęs Dramblio Kaulo respublikoje, staiga nebegalėjo pasinaudoti savo kredito kortelėmis ir paprašė pinigų. O tada aš jau išmokau patikrinti nuotrauką „Google“... Įdedu šito Eriko nuotrauką ir man išmeta – žvengsit ir tikrai nepatikėsit!!! – Rikį Martiną! Nu kas kaltas, kad aš televizoriaus nežiūriu ir nežinau, kaip atrodo Rikis Martinas? Reziume. Meluoti gali ir visiškai akiplėšiškai. Tikiu, kad ir suranda labai daug tokių, kurios patiki ir net pinigų nusiunčia.

Nuo tada pradėjau tikrinti visas nuotraukas „Google“. Ir ką jūs manot? Jeigu atrodo labai jau padorus, inteligentiškas ir dar našlys, vienas auginantis vaikus, tai būtinai pasivogęs kokio aktoriaus ar reklaminę nuotrauką iš interneto. Tada aš pradėjau linksmintis. Nusiųsdavau jiems nuorodą su jų nuotrauka ir klausdavau: „O kas čia?“. Buvo tokių, kurie naglai meluodavo toliau, pvz.: mano nuotrauką pavogė ir aš už tai į teismą padaviau. Griūk negyvas!

Kaip patikrinti nuotrauką „Google“? Išsisaugai pas save kompiuteryje nuotrauką (aš net turiu atskirą papkutę „diedai“). Atsidarai „Google“ „Vaizdai“ ir paieškos juostelėje, dešinėje pusėje bus maža fotoaparato ikona. Spaudi ant tos ikonos, įkeli iš savo kompo nuotrauką (gal galima ir tiesiai iš profilio žmogaus, kurio nuotrauką tikrini, bet aš nemoku) ir spaudi „Ieškoti“. Viskas, kaip ant delno. Dabar taip tikrinu visus užsieniečius vyrus, kurie pasiprašo į „Facebook“ draugus per dieną 3 ar 4 kartus. Beveik 90 proc. profilių yra netikri, nuotraukos vogtos. Skamba baisiai? Taip. Bet žinau, kad taip daro ir moterys. Kas žino, gal kas nors pasaulyje taip daro ir su mano nuotraukomis? Sėdi koks kibernetinis nusikaltėlis Nigerijoje ir prašinėja pinigų mano vardu. Niekada negali žinoti.

Beje, gerai pasikausčiusių sukčių vardai ir pavardės irgi būna apie nieką, tai reiškia, kad jos labai populiarios arba kokio žinomo žmogaus, gal jau mirusio. Kai „googlini“, tai gauni daugybę informacijos tokiu vardu ir pavarde, bet tikrai nerasi nieko apie tą konkretų asmenį, su kuriuo bendrauji. Geras sukčius vagia nuotraukas iš kitų vyrų profilių, o ne iš interneto aktorių, ar kokių reklamų.

Po gerų pusės metų makaronų ant ausų pasidariau tokia įtari, kad net gąsdindavau vyrus savo klausimais. Prieš eidama į pasimatymą rinkdavau visą įmanomą info, kad negaiščiau veltui laiko ir išvengčiau nesėkmių. Kai neradau jokios info apie BBC prodiuserį, parašiau jam žinutę, tai jis paskambino ir pasakė: „Jeigu bijai viena, tai gali atsivesti visus savo vaikus ir sesę“. Per pasimatymą po to mane „lazdavojo“, kad „žiūrėk, jau valanda drauge esam, o aš dar tavęs nenužudžiau“. O info apie jį negalėjau rasti, nes jis stengiasi, kad jos niekur nebūtų, nes yra iš BBC. Suprantu jį, bet man labai keista nerasti nieko internete apie dokumentinių filmų kūrėją.

Escape klavišas
© Shutterstock nuotr.

Tačiau nerimauti, kad sukčius ateis į pasimatymą, neverta, tikram sukčiui reikia tik pinigų ir jis savo veido net nerodys, nes greičiausiai sėdi kitame pasaulio krašte ir ateiti negali. Todėl reikėtų išskirti dvi pagrindines pažinčių kategorijas: internetiniai sukčiai ir tie, kurie eina į pasimatymus. Apie pasimatymus jau esu šiek tiek rašiusi. Vyrai, kurie nori susitikti, iš karto duoda savo telefoną arba prašo numerio. Ir skambina, nes iki nupušimo „čatinasi“ tik linkę į ligas.

Prieš eidama į pasimatymą, namuose palikdavau vyro, su kuriuo einu susitikti, kontaktus, vardą ir pavardę. Vis labiau bijojau ir vis labiau sviro rankos, nes tie pasimatymai buvo beviltiški. Po istorijos su musulmonu išsitryniau savo anketą iš „Tagged.com“. Tada dar po kelių pasimatymų, ištryniau (anketą – DELFI) ir iš „Badoo.com“. Beje, paskutinis sutiktas vyras buvo gana padorus britas, užimantis vadovaujančias pareigas, nesiūlė nei į lovą ar bučiuotis nelindo, bet jo nugraužti nagai man buvo priežastis daugiau nenorėti susitikti. Jis buvo labai uždaras ir kompleksuotas, o aš sau daviau žodį, kad daugiau jokių vyrų, kuriems reikia padėti. Taigi, parėjau iš to paskutinio pasimatymo supratusi, kad neturiu daugiau nei jėgų, nei noro kiekvieną kartą eiti susitikti, kiekvieną kartą vėl tikėti ir tikėtis.

Ir pabaigai - dvi istorijos. Viena apie internetinį sukčių, gerai pasikausčiusį, o kita - apie jokiai kategorijai netinkantį. Turbūt, psichinį ligonį, nežinau, bet dėl jo vidurį nakties Milane nežinojau, kur nakvosiu.

Istorija nr. 2. James Fletcher. Našlys, žmona mirė nuo kepenų vėžio, dvi dukras (4 ir 6) padeda auginti auklė, pats kilęs iš Amerikos, gyvena Londone, Čelsyje, užsiima didelių statybų – tiltai, viadukai – verslu. Turi „Facebook“ profilį su penkiomis nuotraukomis, nuotraukose net su dukromis, su nurodyta darboviete ir kt. Bendravom daug „Skype“, bet jis neturi kameros. Istorija graži ir lyg nesumeluota, bet dėl turimos patirties iš karto žinojau, kad jis nėra realus žmogus, tik norėjau pažiūrėti kaip gerai ir kiek ilgai jam seksis meluoti.

Draugėms vis pasakojau, kaip krypsta istorija ir jau niekas patikėti negalėjo, kad jis meluoja. Atsakydavo į visus mano klausimus, atsiuntė daugiau vaikų ir savo nuotraukų, davė net anglišką numerį ir aš jam paskambinau. Ir jis pakėlė (ragelį - DELFI) ir su manim ilgai kalbėjo, dievagojosi, kad kai susitiksim, tai parodys man ir savo asmens dokumentus, ir kredito korteles, viską. Ir anglų kalba buvo tikrai ne britiška, bet ir labai gera. Atsiuntė net savo projektų nuotraukas (visas patikrinau, visos iš interneto).

Išsidavė kelis kartus. Laimėjo dviejų milijonų vertės, 1,5 km tilto Nigerijoje statybų konsultavimą, o jo įmonė neturi net internetinio puslapio. Cha cha cha. Į pasimatymą, nors buvom jau susitarę susitikti piknikui su visais vaikais parke, taip ir neatėjo, nes iš vakaro staiga prisiminė: „O, aš visai pamiršau, kad rytoj negaliu ateiti į parką, nes šiandien vakare skrendu į Paryžių, o rytoj tarptautinėje konferencijoje skaitysiu pranešimą“. Jis net nuotrauką iš konferencijos atsiuntė! Cha cha cha, nes kai buvo lėktuve į Paryžių irgi buvo prisjungęs „Facebook“ ir „Skype“.

Kai aš išvažiavau į Lietuvą, o mes taip ir nespėjom susitikti, nes jis „išskrido“ į Nigeriją, tai jis prismelavo taip: „Buvau suplanavęs savo ir mergaičių atostogas Singapūre, bet dėl tavęs viską atšauksiu ir atvažiuosiu į Lietuvą atostogauti“. Jis labai norėjo į tą vaikų stovyklą, net viešbučio nuorodos paprašė. Cha cha cha. Vienžo, varėm abu išsijuosę, jis man melavo, aš apsimečiau, kad tikiu. Visai man linksma buvo. Tik ant galo pradėjo užknisti jo meilės laiškai, nes jau kiek galima, greičiau jau jis tų pinigų paprašytų. Bet jis ilgai neprašė. Beveik du mėnesius. Labai mane „mylėjo“, kartais žvengdavau susirietus, nes rasdavau tokią žinutę: „Brangioji, mieloji, meile mano, negaliu patikėti! Mačiau tave prisijungus FB, o tu man nieko neparašei?!”. Man tada jau buvo nusibodę jo makaronai, jau atostogavom Lietuvoje, todėl apsimečiau, kad pas mane interneto nėra arba būna labai retai ir labai lėtas, nes iš tikrųjų jau nebežinojau, ką jam ir rašyti.

Taigi, vieną dieną jis man rašo, kad jau jam blogai toje Nigerijoje, kad dukrų labai pasiilgo, kad finansinės problemos ir kažką man siunčia per „Skype“, failą kažkokį. Aš klausiu, ką čia man siunti, pas mane lėtas internetas. Bičas siuntė man nuskanuotą 85 tūkstančių vertės čekį iš vietinės savivaldybės – avansą už tiltą. O bėda ta, kad tą čekį jis galės išsigryninti tik po dviejų savaičių. Tikrai patikėčiau tiek laiko bendravusi su žmogumi, jeigu ne karti ir didelė patirtis. Pasakiusi, kad seniai laukiau šito klausimo, ištryniau jį iš visur, užblokavau ir istorija baigėsi. Neskaudu nei kiek, nes visą tą laiką žinojau, kad meluoja, bet jeigu būčiau nežinojus, tai būčiau liūdėjus, kaip ir dėl kiekvieno, kuriuo patikėjau.

Ir paskutinė istorija nr.3. Bičas, kuris netilpo į rėmus. Eric Hall. Šitas bičiulis dusino mane „Skype“ beveik kasdien, kartais net du kartus per dieną, ištisus 5 mėnesius. Jis atsirado iš „Badoo.com“. Niekada į jį rimtai nežiūrėjau, atrodė labai nerimtas, pasileidęs pusiau italas, pusiau britas. Jis man skambindavo, o aš gyvenau savo gyvenimą – vaikščiojau į pasimatymus, buvau Lietuvoje. Pranešė, kad yra „iškomandiruotas“ į Milaną, nors šiaip gyvena Londone. Per kelis mėnesius sužinojau apie jį labai daug. Apie jo šeimą, ką jis veikia laisvalaikiu, ką dirba ir kokiu grafiku gyvena.

Milanas, Italija
Milanas, Italija
© Shutterstock nuotr.

Visai nesikankinau dėl jo, nes pats inicijavo tuos kasdieninius pokalbius. Kadangi nebuvo panašus į internetinį sukčių, tai labai „nesiparinau“. Vienintelis dalykas, kurio jis kasdien norėjo, tai susitikti ir mane apkabinti. Na, turbūt ir dar kai ką padaryti. Bet aš vis pasijuokdavau iš jo, o jis vis laižėsi prieš ekraną. Išvaizdus, 43 metų buhalteris. Per kelis mėnesius pripratau prie jo buvimo, kaip prie pasakėlės prieš miegą. Yra ir tiek. Keista buvo tik tai, kad jis man nedavė savo telefono numerio. Pasakė, kad savo asmeninį pametė Milane, o turi tik darbo ir duoti negali, nenori. Gerai, sakau, neduok. Jis man padėkojo už supratimą ir tuo viskas baigėsi. Kam man tas jo numeris, jeigu vis tiek aš jam neskambinsiu?

Žodžiu, pabaigusi visas internetines pažintis, likau tik su vienu, savo besilaižančiu katinėliu, prieš miegą. Komandiruotę Milane jam dar pratęsė ir praktiškai susitikti neliko vilties. Na, nebent kada nors, nežinia kada. Abu gyvenome savo gyvenimus. Ir aš susiruošiu savo savaitagliui Milane. Atsitiktinai, ar ne pasirinkau Milaną, nežinau, bet bilietą pirkau tikrai spontaniškai, turbūt pasąmoningai vistiek norėjau tą savo katinėlį pamatyti.

Po daugybės metų keliaudama vėl viena, be vaikų, nakvynei norėjau išbandyti naują būdą „Couchsurfing“. Ericas, sužinojęs apie mano kelionę, apsidžiaugė ir pasišovė mane paimti iš oro uosto. O aš kaip tyčia nakvynę radau tik šeštadienio ir sekmadienio naktims. Iki paskutinės minutės vis sprendžiau, važiuoti ar ne, nes neradau kur dar miegoti dvi naktis, o viešbučiai tokio brangumo, kad negaila net prarasti pinigus už lėktuvo bilietus ir niekur nevažiuoti. Bet Ericas prisižadėjo viską – paguldyti mane kitame kambaryje, parodyti man Milaną, supažindinti su šeima. Žodžiu, tik važiuok. Na, gerai, galvoju. Ką jis man padarys, blogiausiu atveju tikrai eisiu į viešbutį.

Iš vakaro dar pasitikrino kada ir kuo aš atskrisiu, prisižada laukti su gėlėmis. Aš jau beveik patikiu, kad gal jis normalus visai. Sakau, jam, kad aš neturiu jo numerio, kas bus, jeigu pasimesim? Jis atsako, kad aš žinau jo namų adresą ir važiuočiau pas jį į namus. Aš dėl viso pikto „pagooglinu“ ir atsispausdinu žemėlapį kaip iki jo nuvažiuoti.

Normaliai viskas skamba? Man - normaliai, nors abejonių dėl jo kaip žmogaus turėjau daug. Ir finale viskas nutiko taip, kad dar kartą pasitvirtintų taisyklė „Internetiniuose pažinčių portaluose nėra normalių vyrų“. Jis manęs nepasitiko. Važiavau iš oro uosto į miestą ir galvojau, ką toliau daryti. Jeigu nuvažiuosiu tiesiai į viešbutį, taip ir nesužinosiu niekada, kas atsitiko. Nusprendžiau eiti iki galo. Joks visuomeninis transportas nebevažiavo iki „Via Zante|. Važiavau taksi. Tokio adreso neranda! Taksi išvažiavo, pasakęs, kad man reikia paeiti siaura gatvele, kuria negalima važiuoti.

Aišku, aš neradau 104 numerio, nes tokio ir nėra. Nors kažkodėl „Googlas“ rado. Pats laikas į viešbutį. O rajonas, kuriame buvau, ramus, beveik vidurnaktis, nei gyvos dvasios, net nežinojau į kurią pusę eiti. Jau beveik žliumbdama dėl savo kvailumo sutikau vieną moteriškę, vedžiojančią šunį ir užkalbinau paklausti, į kurią pusę centras ar koks viešbutis. Čia pat gatvėje buvo papasakota visa istorija ir ji mane nusivedė pas save namo. Ericui parašiau žinutę: „Ei, jeigu tu dar gyvas, aš tave užmušiu. Kam reikėjo tiek mėnesių, kiekvieną vakarą laižytis per kompiuterį, jeigu norėjai tik pažaisti?“. Kito atsakymo, be to, kad jis yra psichinis ligonis, aš neturiu. Na, nebent jis tikrai vakar numirė. Tada, Dieve, duok jam dangaus karalystę.

Šitą pasakojimą apie visų metų patirtį su pažintimis iš interneto, noriu užbaigti pažadu sau. Daugiau niekada niekada neisiu į pasimatymą su vyru „iš interneto“, nes tai yra tuščias laiko švaistymas. Nors aš už savo iššvaistytą laiką gavau milijoną patirties, jo vis tiek gaila tokiems dalykams.

www.jakucionyte.lt

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Pasidalinkite savo patirtimi – ar internete galima rasti meilę? Galbūt esate skaudžiai pasimokę taip ieškodami antrosios pusės?

Savo patirtimi galite pasidalinti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (91)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.