Internetinė pažintis, vos nepasibaigusi tragiškai

 (303)
Reikia pripažinti, kad antrosios pusės ieškojimas yra darbas. Negali sakyti, kad jis nemalonus, bet reikalauja ir laiko, ir pastangų, ir atsidavimo. Subėgiojusi į keliolika pasimatymų, nutariu išsiregistruoti iš rimtų pažinčių portalo. Šitą būdą išmėginau, jis neveikia, rinksiuosi kitus.
© Shutterstock nuotr.

Beje, ar Jūs girdėjote apie šeimas, sukurtas internetinių pažinčių portaluose? Be tų, kurios aprašytos pačiuose portaluose (suprask – reklama)? Aš nebuvau girdėjusi.

Pagailėjusi sumokėtų pinigų už metinę narystę, savo anketos neištryniau. Ir būdavo dienų, kai darbas ir DELFI nedžiugino, draugėms rašyti tingėjosi arba vakare nerodė jokio gero filmo. Tada pasitikrindavau, kas naujo ten, kur žmonės renkasi susipažinti. Ir radau Jo žinutę. Ji buvo labai paprasta, bet išsami. Ne tie keli žodžiai, kuriuos brūkšteli tautiečiai („la, kaip gyveni?“). Tai buvo trumpas prisistatymas, keletas mandagių klausimų apie mane, aiškiai išreikštas lūkestis gauti atsakymą ir parašas – Kenneth Shueller. Tai buvo pirmas laiškas, gautas iš šio portalo, kurį žmogus pasirašė vardu ir pavarde! Negalėjau į jį neatsakyti.

Įdėmiai peržvelgusi jo anketą nutariau, kad toks man net tiktų. 45 metų, aukštasis išsilavinimas, turi statybų verslą ir sūnų, išsituokęs. Šešerių metų skirtumas ir sūnus man ne kliūtis, kad turi statybų verslą – privalumas (nors širdyje pagalvojau, kad gal tose statybose jis karutį stumdo). Amžina meile per atstumą netikiu (jo anketoje buvo nurodyta, kad jis iš JAV), bet parašyti angliškai man nesunku. Parašau. Jis atrašo labai greitai. Jo klausimai buvo įdomūs ir nuoširdūs. Kalbėjomės apie darbus ir pareigas, apie vaikus ir orą... Mielas pašnekesys iš portalo persikėlė į privačius elektroninius paštus. Netrukus jis paprašė mano telefono.

Kiekvieną dieną gaudavau pasveikinimą su rytu, kurį jis parašydavo iš vakaro – laiko skirtumas buvo dar vienas išbandymas, bet ir jis mums nesutrukdė. Tarptautinis verslas jį vertė keliauti – netrukus jis iš JAV vyko į Didžiąją Britaniją, po to sudaryti sutarties į Pietų Afriką. Kur bebūtų keliavęs, rasdavo laiko bent pusvalandžio trukmės skambučiui, keletui elektroninių žinučių ir daug dėmesio meilei, kuri akivaizdžiai augo ne dienomis, o valandomis.

Nesu ta, kuri įsimyli iš pirmo žvilgsnio ar po kelių skambučių. Bet ėmiau labai laukti kiekvienos galimybės klausytis apie jo neįtikėtiną sėkmę, kad pagaliau surado mane. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad internetiniame miške galėčiau sutikti ne vilką, o žmogų, nuo kurio žodžių širdyje gali pasidaryti šilta. Netrukus šiluma pasiekė ne tik širdį. Po kasdieninio bendravimo beveik mėnesį pajutau stiprų norą jį pamatyti ir paliesti, pažiūrėti jam į akis. Norėjau apkabinti. Pasidalinau savo mintimis su savo internetiniu draugu. Jo džiaugsmas pranoko mano lūkesčius. Pradėjome planuoti susitikimą.

Žinutės ir skambučiai tęsėsi bemaž savaitę, kol suderinome atostogas ir nutarėme susitikti Lietuvoje. Tuo tarpu jo meilė liejosi jau ne Nemunu, o visu Niagaros kriokliu. Kadangi buvau išsiskyrusi ir bendravusi ne su vienu saldžialiežuviu, stengiausi save raminti. Ir sau, ir jam sakiau, kad taip nebūna. O jis tikino, kad būna. Kad Dievas mane sukūrė jam, o jį – man. Kieno gi dar valia būtume galėję susitikti? Ir sekmadieniais vaikščiojo į bažnyčią! Ir aš tikiu į Dievą, į bažnyčią einu ne vieną kartą per metus, bet esu nusižengusi beveik visiems Dievo įsakymams.

Aš visokia, bet esu įsitikinusi, kad ne pati blogiausia. Mano gyvenimo maišelyje yra ne tik balti ar juodi akmenukai – mano pavaldiniai, kolegos ir draugai papasakotų apie mane įvairiausių istorijų. Kai nenoriu ruošti pietų ir lyginti skalbinių, aš to ir nedarau. Mėgstu vizginti uodegą ir vis niekaip nemetu rūkyti. Beje, žinote, kodėl rūkau? Todėl, kad man trūksta tikros meilės… Tokia buvo mano internetinės meilės Keno versija ir ji man labai patiko. Iki šiol rūkantys meilužiai sakydavo, jog nemetu rūkyti todėl, kad paprasčiausiai nenoriu, o nerūkantys – kad neturiu valios. Keno versija man buvo nauja. Juolab, kad jis prižadėjo, jog galėsiu rūkyti, jei tik norėsiu (bet man to nebereikės, kai jis bus šalia, pridūrė), kad galėsiu dirbti, jei man to reikės (bet neprivalėsiu, nes jis norėtų, jog tiesiog džiaugčiausi gyvenimu keliaudama su juo ar gulėdama prie baseino jo namuose). Jo balsas buvo vyriškas, bet švelnus, juokdavosi taip, kad netrukus ir aš kvatodavau drauge. Nors ir sunku būdavo patikėti kiekvienu jo žodžiu, vis dažniau pagalvodavau – o kodėl man negali pasisekti? Vieną kartą imti ir sutikti normalų, romantišką, uždirbantį vyrą? Tie nejaukūs susitikimai, kai išgėrus po kelias taures vyno vyriškis imdavo trinti kišenę ir akivaizdžiai gailėdavo išleisti 50 Lt už pasimatymą, kuris dar nežinia, ką žada (o mano širdis iš tiesų nieko nežadėjo), mane varydavo į neviltį. Užsidirbu pakankamai pati, išlaikau save ir dukterį (buvęs vyras alimentų nesiteikia mokėti), man pagalbos nereikia. Bet man reikia dėmesio. Ne skandinaviško ar rusiško, o vyriško. Kai gali pasijusti nors šiek tiek globojama, o ne išnaudojama indams plauti ar vakarienei pateikti.

Atėjusi į darbą kolegėms pareiškiau, kad myliu Keną. Nemylėjau dar, bet buvo smagu pasvaičioti. Kaip ir pacituoti kai kurias žinutes. „Nebijok mus skiriančio atstumo. Jis tik paryškina („bold“ angliškai skamba geriau), ką žmonės gali jausti vienas kitam. Ir nepamiršk, kad tas atstumas laikinas. Aš tikiu, kad mes sukursime gražią šeimą. Pamatysi, mes būsime tokie laimingi, kokiais ir nusipelnėme būti. Mes norime mylėti. Juk tu nori, mažyt?“ Kuri iš mūsų nenori? Kuri nesijaučia nusipelniusi? Nebent ta, kuri savimi nepasitiki. Aš pasitikiu.

Kompiuteris
© Shutterstock nuotr.

Jis pamažu tikino, kad pažintis internetu gali būti tikra. Nespaudė, tik vieną vakarą paskambinęs paklausė, kuo aš vilkiu (...).

Kitą dieną važiuodama į darbą vos nepadariau avarijos. Jis gi skambina iš Amerikos, tai brangu! O jeigu jis - telefoninis sukčius? Ir skambina tuo numeriu, kur prisikalbi į savo sąskaitą tūkstančius! „Durne, ką tau mažai paslaugių pažįstamų, kurie visuomet pasiryžę pasimainyti malonumais?!“, – keikiau save. Atsakymas iš mobiliojo ryšio operatoriaus buvo raminantis – sąskaita įprasta. Paskutinio pokalbio rezultatai paaiškės po 24 valandų – per tiek laiko „suvaikšto“ duomenys. Ačiū, Dievui, trijų savaičių pokalbiai buvo Jo sąskaita. Už paskutinį susimokėčiau daugiau, nei už valandos pokalbį su savo brangiąja sese. Bet vis tiek buvo neramu – tas 24 valandas neatsiliepiau į Jo skambučius. Nors ir liūdinau savo draugą, turėjau rūpintis savo biudžetu. Paaiškėjo, jog jis nenukentėjo.

Kentėjau aš, laukdama kito pokalbio... O jie buvo vienas už kitą įdomesni ir ilgesni. Taip, kaip tikri namiškiai (bent taip įsivaizduoju tikrus), mes apšnekėdavome dieną ir leisdavomės į seksą telefonu. Atsiprašau, į telefoninę meilę. Stalčiuje ilsėjosi vibratorius – visi turi teisę išeiti atostogų, kad ir nemokamų, ar ne?

Jis atvyksta po keturių dienų. Žinutės „subject‘ai“ (liet. tema) buvo tokie: „Ketvirtadienis, liko 4 dienos”, „Penktadienis, liko 3 dienos“ , „Šeštadienis, liko 2 dienos“. Jo planas buvo toks: atvyksta į Lietuvą, pasivaikštome Vilniuje, išsirenkame kelionę („kur Tu dar nebuvai, brangioji?“), paskui skrendame ten, kur nutarsime. Mano planas truputį skyrėsi. Jautiškas charakteris liepė neprarasti budrumo: atskrenda, pasivaikštome Vilniuje. Pamatysiu per dieną (na, gerai, per dvi, nes tarp jų būna naktis), ar noriu su Juo atostogauti. Jei ne – „gaunu“ direktoriaus skambutį atšaukti atostogas. Jeigu jis man patinka, tada renkamės kelionę ir... Ir...

Namuose ideali tvarka – langai išvalyti, du mėnesius nelyginti skalbiniai išlyginti ir tvarkingai išrikiuoti reikiamose lentynose. Gėlės jau kurį laiką reikalavo būti persodintos. Manikiūrininkė turėjo laisvą langelį taip, kad tik pribarsčiau naujų žemių iki kraštukų bei švariai nuprausiau kiekvieno vazonėlio lapelį. Atrodė kaip gerai prižiūrėtos ir neseniai persodintos. O nagai nenukentėjo. Apie depiliacijos kančias nepasakosiu, visos jas žinome. Kiekvieną kartą prisiekiu, jog tai – paskutinis kartas. Mūsų telefoniniai pokalbiai pasidarė trumpesni – taupiau laiką ir norėjau daaar labiau pasiilgti... „Kai būsi čia, prašau, mes padarysime Tai, kai būsi čia“... Vis dėlto Jis įsiviliodavo mane į lovą... Ir tai buvo iš tiesų malonu.

„Sekmadienis, liko 24 valandos”. Kailis, kurio nebeturėjau (ak, ta skausminga procedūra), pašiurpo. „Kviečiu taksi, važiuoju į oro uostą, mažyte. Paskambinsiu dar, ten tenka ilgai laukti“... Ir... nebepaskambino... Pasiruošimo darbai užgožė laiko pojūtį. Pastebėjau šešėlius aplink rankenas, juos nutryniau be jokio nepasitenkinimo, kad tai reikia padaryti... Dukra ilsėjosi pas močiutę už 180 km. Ilgiuosi jos, bet… Jis paklausė, ar jam būtina apsistoti viešbutyje, ar negalėtų mano namuose. Namuose yra mano širdis, o viešbučiai beveidžiai, jam juose taip pabodę. Aišku, dėl namų sutikau.

Bet skambutis iš oro uosto, kurio net nepasigedau, nenuskambėjo. Gavau žinutę iš klinikos, kuri trumpai informavo, kad pakeliui į oro uostą įvyko nelaimė. Kenneth Schuller kol kas be sąmonės. Jei reikia daugiau informacijos, galiu skambinti nurodytu telefonu.

Esu tas žmogus, kuris tikrina informaciją. Netikrinau ir paskambinau seseriai. Jos reakcija tiksliai įvardino mano jausmą – „nu čia kaip muilo operoj, dabar atsibus ir bus praradęs atmintį“. „Bet kodėl manęs Dievas taip nemyli? – pagalvojau. –Bet kodėl jis turėtų prarasti atmintį?“

Staiga supratau – jis iškrypėlis! Neplanavo pas mane atvykti. Tempė iki paskutinės minutės. Negalėčiau patikėti, kad jam buvo nemalonu su manimi daryti Tai. Nes visi ženklai rodė, jog malonu. Bet jis yra priklausomas nuo interneto ir jam Tai malonu daryti būtent taip – per atstumą – ir ne kitaip. Jis atsibus suparalyžiuotas ir tęs savo internetinę meilę, su kuria aš tikrai nesutiksiu.

Būsiu sąžininga – aš norėjau jį užuosti, glostyti, bučiuoti, norėjau pajusi jo seiles savo burnoje. Keikiausi. Na, ir kodėl, kai viskas taip idealu, viskas turi ištirpti kaip vaikystės ledai rankutėje – tik pradedi laižyti, o jų jau nebėra. Tik mama bara, kad apsikleckavai rūbelį...

Bet... Šitaip manydama buvau neteisi. Skambantis telefonas informavo apie skambinantįjį. Kenneth. Atsiliepiau – jis mane atsimena, atsibudo ir tik skauda jam. Jis pasiryžęs artimiausiais reisais įvykdyti savo planą ir pamatyti mane. Susirūpinau – nemanau, kad lėktuvas yra ta vieta, kur žmogus turėtų atsidurti po sąmonės praradimo (kad ir laikino).

Bet esu pragmatiška moteris. Skaičiuoju ne tik asmeninį, bet ir savo skyriaus biudžetą. Ir turiu uoslę, kas yra „force majeure“, o kas – noras nutraukti sutartį. Meilė – susitikimas – ligoninė – kodėl? Ne Dievas (jis gailestingas). Pinigai! Jis paprašys manęs pagalbos – nutariau. Nes atminties gi neprarado. Toliau įvykiai vystėsi labai greitai:

Aš: Mielasis, ar tau viskas gerai, ar yra, kas tavim rūpinasi?

Jis: O taip, yra. Viskas gerai, aš jaučiuosi gerai, nesirūpink.

Aš: O pinigų, priežiūros pakanka? Tu tik pasakyk, jei galiu kuo padėti! (beveik „raudojau“)

Jis: Mieloji, man viskas gerai. Man nieko netrūksta. Aš labai atsiprašau, kad taip nutiko...

Jaučiausi nuginkluota. Kol negavau žinutės po pagarbaus laiko tarpo. „Įsivaizduoji, įvykio metu praradau savo rankinę su visais grynaisiais ir kortelėmis“. Ačiū dievui, pagalvojau, kad nepraradai telefono, bjaurybe. Kaip būtum paprašęs „pagalbos“? Mano tikslas buvo neva sutikti padėti, po to tempti laiką, kad jis pasikankintų laukdamas, o paskui demaskuoti sukčių.

Internetinė pažintis, vos nepasibaigusi tragiškai
© DELFI / Kiril Čachovskij

Aš: Mielasis, tu žinai, kad aš neturiu daug pinigų. Nelabai galiu tau padėti. O kaip tavo draugai, artimieji? Gal jie gali padėti?

Jis: Deja, kol kas jie neatsako. Aš taip noriu kuo greičiau tave apkabinti, gal vis dėlto tau pavyktų?

Aš: Aš irgi noriu tave pamatyti kuo greičiau. O kaip tavo verslo partneriai (jis „turėjo“ skristi iš Pietų Afrikos, kur „derino“ sutartį)? Gal jie gali laiduoti už tave? Vėliau galėtum susimokėti...

Jis: Ne, negaliu į tai velti verslo. Galiu kliautis tik artimiausiais žmonėmis. O pati artimiausia esi tu.

Kurgi ne, pati artimiausia. Nes tikiesi apiplėšti. Rašydama žinutes dariau nemažas pauzes – „kažkas blogai su internetu“.

Aš: O kiek tau reikia sumokėti klinikai?

Jis: 1800 $, man tai beveik nulis. Atiduosiu, kai tik išlipsiu iš lėktuvo. Tu niekada nesigailėsi, kad man padėjai. Nes esi mano karalienė. Atmink, ne tik aš esu visas tavo, bet ir tai, kas mano, yra tavo...

Cha, taip taip. Gerai, spirginsiu tave toliau. Atrašau labai greitai: „Tik tiek??? Aš maniau, kad daug daugiau. Žinoma, tiek aš tau būtinai atsiųsiu. Tokie pinigai man – ne problema“.

Jo atsakymas buvo su daugybe meilės įrodymų, padėkojimų ir pažadų atsilyginti keleriopai. Žodžiu, jis patikėjo, kad aš jam padėsiu. Dingstu iš eterio keletui valandų. Tegu prakaituoja. Išėjau į parduotuvę, apsipirkau, išgėriau bokalą alaus netoliese esančioje kavinėje. Mintys galvoje šokinėjo kaip blusos. Šlykštėjausi. Visa mano esybė purtėsi, o nustoti galvoti apie tai negalėjau.

Sugrįžusi labai atsiprašiau, kad buvau dingusi. Paaiškinimas buvo labai moteriškas – jo atvažiavimo proga bėgau procedūrų į grožio saloną. Kadangi laikas buvo iš anksto užsakytas, nenorėjau praleisti... Įsivaizdavau, kaip jam pikta. Arba kaip šaiposi iš moteriškės, kuri ruošiasi atvykimui, kuris niekada neįvyks...

„Atleisk savo blogai mergaitei. Aš tik noriu būti tinkamai pasiruošusi... Beje, gal jau atsiliepė tavo draugai ir man nebereikia bėgti į banką?“

Jo atsakymas atskrido labai greitai – draugai neatsiliepė. Aš vėl delsiau. Atsakau po kiek laiko, kad laukiu tikslių nurodymų, kur siųsti pinigus. Jis greitai greitai atrašo, nurodydamas savo sąskaitą ir kažkokį naują vardą – Ron Nii Lartey (paaiškino, kad tai klinikos sekretorė) , šalis – Pietų Afrika, Johannesburgas, turėjau naudotis „Western Union“ paslaugomis. Vėl dingstu tik pusvalandžiukui, nes jau pati spirgu iš noro pagaliau jį nuvilti. Bet neprisipažįstu, kad viską suprantu.

„Mielasis, o kaip su bilietais? Juk jau praleidai savo skrydį. Gal tau reikia pinigų ir skrydžiui? Taip noriu greičiau apkabinti tave...“

Atsakymas žaibiškas, o taip – skrydį praleido, bilietams būtų ieškojęs, jei atsiųsčiau iš viso 2500 $, jam nereiktų gaišti laiko ir jis… (tirada apie meilę). Aš vėl šiek tiek padelsiu ir parašau, jog siunčiu 3000 $, kad mano brangiajam Kenui nereikėtų sukti savo nuostabios galvos, jei kas ar ko. Priduriu, kad jau einu pro duris į banką ir darau pavedimą.

Jo atsakymas buvo vėsesnis, nei kiti. Paprašė informuoti, kada pavedimas bus padarytas.

Palaukiau dar pusvalandį, daugiau neištvėriau pati. Šiaip ar taip, kankinau jį beveik 6 valandas nuo to momento, kai jis paprašė pagalbos. Vargšas mano Kenas... Paskutinė žinutė iš manęs irgi buvo vėsi.

„Tai ką, „game is over“? Ach, tai buvo nuostabus žaidimas. Nemaniau, kad virtualus seksas įmanomas. Bet aš patyriau daugiau, nei vieną orgazmą. Tu kietas vyrukas. Deja, tau tai šiek tiek kainavo (turiu omenyje skambučius). Kita vertus, sukčių verslas irgi verslas – su visomis galimybėmis ir rizika. Bet aš tikiu, kad kažkur pasaulyje yra vieniša moteris, kuri tikrai tau padės. Užuojauta Jai. Tu parodei aukšto lygio pilotažą. Bet man irgi reikėjo pasistengti. Kartais nebuvo visai paprasta, kaip, pavyzdžiui, apsiverkti, kai tai buvo reikalinga. Bet aš parašysiu gerą straipsnį ir gausiu honorarą. Jau matau straipsnio pavadinimą – „Nauja vyrų rūšis – kenai. Būkite atsargios!“ Atsiprašau, bet aš nesu pardavimų skyriaus vadovė. Mano nuotraukos netikros. Kaip ir tavo, ar ne? Aš žurnalistė. Visi mūsų pokalbiai įrašyti. Turėtum pamiršti bent jau Lietuvos moteris. Čia nebus nei vienos, kuri nežinos apie tavo rūšies vyrus. Galėsi pasikeisti vardą, bet jos bus informuotos apie Shemą. Atsiprašau, bet kolegos sekė mūsų žaidimą. Tai buvo linksmas eksperimentas. Vyrai nutarė pasimokyti, ką ir kaip reikia sakyti moterims. Tai nėra blogai... Viso gero, Meile!“.

Iš tiesų, tai aš ne žurnalistė ir neketinau rašyti jokio straipsnio, nebuvo jokių įrašų. Bet aš norėjau, kad jis pasijustų taip pat apgailėtinai, kaip pasijutau aš, kai supratau, kad visą laiką buvau vedžiojama už nosies.

Buvo gėda darbe prisipažinti, kad jau nebemyliu Keno. Iš pradžių net ketinau sukurpti kokią istoriją, kodėl mes nepasimatėm... Bet paskui vardan mūsų visų nutariau papasakoti. Ir nepasigailėjau – kolegės pasidalino ir savo patirtimi. Viena puikiai leido vakarą restorane su galantišku vyriškiu, eidama į tualetą paliko savo „Gucci“ rankinę, sugrįžusi neberado nei rankinės, nei vyriškio. Aišku, restorano sąskaitą irgi turėjo apmokėti ji. Kitos naujasis pažįstamas vakaro pabaigoje susigriebė, palikęs namuose piniginę. Trečiosios „kenui“ netyčia užsiblokavo banko kortelė...

Išvada: atsirado nauja vyrų rūšis. Jie ne alfonsai, kurie tarsi sudaro su Jumis sutartį gyventi iš Jūsų kišenės ir tai daro tol, kol Jūs tai leidžiate. Jie kenai, kurie siekia mus apgauti vieną kartą, bet meistriškai. Būtent todėl ir nutariau vis dėlto tą kenui žadėtą straipsnį parašyti. Kad būtumėm atsargios.

P.S. tai jokiu būdu nereiškia, kad nebetikiu meile. Tikiu. Tik būsiu atsargesnė...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo pasakojimu? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pažintis“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda arba rašyti čia:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (91)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.