Keliavau ne todėl kad norėjau, bet todėl, kad kiekvienas darbo pasiūlymas buvo keliskart geresnis už esamą – jaunas žmogus negali praleisti tokių progų.
Euforija, mėgavausi... Tačiau neilgai, nes vis kirba mintys apie gimtąją Lietuvą. Spjaunu į viską ir grįžtu. Sakysit, kvailoka? O jei pasakyčiau, kad pinigų jau senai nebeskaičiuoju ir jie tapo ne faktoriumi?
O kas tada yra faktorius, renkantis darbo vietą? Trumpai – bendravimas su darbdaviu ir bendradarbiais. Logika paprasta – su tais žmonėmis praleidžiame trečdalį gyvenimo.
Bet bendradarbių juk nepažinsi per darbo pokalbį (nes jie pokalbyje nedalyvauja), todėl reikia spręsti tik iš vieno aspekto: vadovybės.
Kad susidaryčiau bendra įspūdį Lietuvoje, man teko apsilankyti didžiuosiuose bankuose, draudimo įmonėse, pas programinės įrangos gamintojus, keliose medicinos institucijose ir vienoje iš ministerijų. Ką šios įstaigos turi bendro, sakysit? Visi ieško „geriausių“ ir yra pasiruošę „padaryti viską“ dėl talentingų darbuotojų (nelaikau savęs tokiu, tiesiog išmanau savo darbą).
Taigi, pokalbis: atrankos delegacija (nuo 3 iki 6 žmonių) Lietuvoje vėluoja, nes tiesiog nespėja suorganizuoti pokalbių (juk matau, kaip jie laksto iš kabineto į kabinetą, perspėdami kitus apie interviu). Suprantu, kad tai yra menkniekis, esmė ta, kad nė vienas nesugeba elementaraus „Atsiprašom“ pasakyt. Tiesa, negaliu to lyginti su užsieniu, nes tiesiog nėra tekę potencialaus darbdavio laukti daugiau nei kelias minutes.
Susėdam, pradedam kalbėtis, tačiau pokalbio niekada nepradeda svarbiausias pareigas einantis žmogus (kurį gali iš karto atskirti iš perkreipto ir pasipūtusio veido), o pradeda jo „asistentas“, nes turbūt esu per žemo lygio tokiam „bosui“, kad pradėtų pokalbį, arba jam tiesiog neįdomu.
JAV, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje vadovą atskirsite iš iniciatyvos, lyderiavimo ir begalinės šypsenos, kuri tiesiog leidžia tau atsipalaiduoti. Tau pasiūlo kavos, paklausia, ar neprailgo kelionė, neformaliai pradedama kalbėtis ir tik, kai įtampa ar jauduliukas dingsta, po truputį prieinama prie pokalbio esmės.
Tiek užsienyje, tiek Lietuvoje per interviu kyla klausimas: ar domėjaisi įmone, kurioje ruošiesi dirbti? Be abejo, domėjausi – tik rašinėlių ar atsiskaitomųjų darbų apie ją nerašiau.
Užsienyje į šį faktą sureaguoja gana ramiai ir su džiaugsmu papasakoja apie įmonės veiklą ir procesus (juk supranta, kad visi esam žmonės ir mūsų laikas ribotas ir kad būtent susipažinti abiems šalims šis interviu ir yra skirtas).
Lietuvoje interviu dalyviai pasakoja, kokie jie „lyderiai“ savo rinkoje, kad jie „geresni už kitus“, su kokiais dideliais rinkos žaidėjais dirba ir gana mažai pasakoja apie pačią darbo specifiką. Klausydamasis tokių pagirų, bandai save įtikinti, nespręsti iš knygos viršelio.
Pasibaigus įmonės pristatymo daliai, prasideda dalis, kai pradedama domėtis manimi.
Visada iš pradžių pasakau, kad mano darbas yra mano hobis. Reakcija į tai skiriasi kardinaliai.
Lietuvoje tai vertinama gerai, tačiau pokalbis ir toliau grįžta prie šabloniškų ir standartizuotų klausimų. „Kur dirbai? Ką dirbai?“ Nors viskas yra surašyta mano CV, manęs to perklausia iš naujo ir netgi kai kurie ieško, kaip mane „prigauti“, ar tiesiog tikrina, ar mano CV yra parašyta tiesa... Lyg mano CV visiškai atspindėtų mano įgūdžius realioje verslo aplinkoje (juk visko nesurašysi).
Užsienyje darbo pokalbis išsivysto į normalų dialogą, kurio metu abi pusės sužino, ko gali tikėtis, įsiterpia ir specialistai, kurie padeda vadovams suprasti, ar aš esu jiems tinkamas žmogus, ir vice versa (lot. atvirkščiai).
Paprastai pokalbis trunka 2-4 valandas, todėl gali drąsiai pasakyti, kaip tu jautiesi tos įmonės kolektyve, iš to ir sprendi, nori praleisti jame daugiau laiko, ar ne.
Nestandartizuoju visų Lietuvos ar užsienio įmonių, tiesiog pasakoju savo patirtį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis ar patirtimi? Kviečiame jus rašyti pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbas“.