Man, kaip tūlam lietuviui, keista, kai diplomuotas ekspertas sako, jog už brokolį ar miltelių pakelį turime mokėti daugiau nei vokietis, airis ar lenkas. Pasak tokio profesionalo, tai yra elementaru, nes jų rinkos yra kur kas didesnės nei Lietuvos.
Truputį stabtelėkim ir pagalvokim.
Ar mes, kaip viena daugiausiai aukštąjį mokslą baigusių piliečių turinti valstybė, esame laikomi ekonomių dundukų visuomene (kokybės dabar nekvestionuokime)? Kodėl? Remiantis Eurostato duomenimis 2015 m. mūsų šalies bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, buvo panašus į Lenkijos, Estijos, Latvijos, Graikijos ir Slovakijos.
Nors šiuo požiūriu esame tokie patys su šalimi, turinčia bendrą Respublikos istoriją, susiduriame su tam tikra „Berlyno siena“, pastatytą baltiškame Bermudų trikampyje tarp trijų P – piliečio, politiko ir prekybininko. Atrodo, jog visi tauška, bet kitų negirdi. Pirmi jaudinasi dėl per didelių kainų, antri skalambija apie pastangas padaryti mažesnes ar bent nekylančias kainas, treti jas kelia priklausomai nuo rinkos pokyčių (tiek vidinių, tiek išorinių). Žodžiu, vištidė be gaidžio.
Prisiminkime, kad Europos Sąjungos raktas numetė grandines tarp sienų dar 2004 m. Turint mintyje, kad šią organizaciją vienija bendras ekonominis ir politinis interesas, kuriuo siekiama stiprinti regioną, konkurencija yra gyvybiškai neišvengiama. Todėl kainos vietiniame areale turėtų būti panašios nepriklausomai nuo valstybių sienų. Nes jų paprasčiausiai nėra. Bent fizine prasme. O ką mes matome? Kai kurių prekių ar paslaugų kainos pradeda skirtis ne procentine dalimi, o kartais.
Taip pat paradoksalu, kai Vokietijoje kainos yra tokios pat ar mažesnės nei pas mus, viską argumentuojant rinkos dydžiu. Ar tikrai? Remiantis tokiu aiškinimu, net sunku įsivaizduoti, kiek agurkas galėtų kainuoti Latvijoje, Estijoje, Maltoje, Slovėnijoje ir pan. Be to, reikia nepamiršti seniai žinomo fakto, kad daugelis didžiųjų gamintojų keičia gaminio sudėtį, kad jį galėtų įpirkti mažesnes pajamas gaunantys piliečiai, gyvenantys ekonominiu požiūriu silpnesnėse valstybėse.
Neabejoju, ekonomistas mane supeiks ir tvirtins, kad mąstau nekorektiškai. Bet mano tikslas ir yra kitas. Ar galime duoti impulsą diskusijai tarp nepriklausomų specialistų, kurie įvardintų esmines taisytinas sritis ir imtųsi darbo, o ne vien kritikuotų? Dabar mums to labiausiai reikia. Sprendimų įgyvendinimo, o ne kritikos.
P.S. Mano tikslas – įžvelgti pozityvą bet kurioje purvo baloje. Tad apibendrinant – keli pastebėjimai. Pirmiausia, mūsų BVP rodikliai suteikia vilties ir potencialo augti, nes nesame ant visiškos bedugnės krašto. Pereinant nuo masinio diplomų spausdinimo prie kokybinio aukšto mokslo, tapsime labiau mąstantys ir sprendimų ieškantys piliečiai. Kritikos išvadas integruosime į racionalius sprendimus. O prekybos centrus galime ir toliau keikti, bet turėkim minty, kad jie duoda darbo ir kieno nors žmonai, broliui ir t.t.
P.S.: Laukiu nepriklausomų ekonomistų komentarų. Leidžiuosi peikiamas, nes savo tekstu aš netvirtinu, o retoriškai teigiu su noru gauti atsakymus, ko mes čia nesuprantame.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pateikti atsaką skaitytojui? Išsakyti nuomonę apie kainas Lietuvoje ar užsienyje? Rašykite el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kainos“.