Idėjų fronte - nieko naujo: kaip griaunama aukštojo mokslo sistema

 (4)
XV-osios Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgyvendintas ir Švietimo ir mokslo ministro pareigas ėjusio Gintaro Steponavičiaus pasiūlytas Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų modelis niekada ir neturėjo būti tobulas. Šitai, beje, nėra net savaime suprantama – reforma todėl ir vadinama reforma, nes ji keičia, o ne naikina tuo metu galiojantį modelį, visada yra orientuojamasi į ilgalaikę perspektyvą.
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Ką siūlo XVI-oji Vyriausybė ir už švietimą atsakingas Dainius Pavalkis? Manome, drąsoka tokius siūlymus vadinti kažkuo daugiau, nei pertvarka: Švietimo ir mokslo viceministro, pono Rimanto Vaitkaus žodžiais kalbant, ketinama ištaisyti praėjusios vyriausybės klaidas reformuojant reformą. Taigi, vietoj esamo modelio tobulinimo, tarsi siūloma žengti žingsnį (o gal net du) atgal.

Pono D. Pavalkio teigimu, situacija yra beviltiška. Aiškiausiai tą jis parodė neseniai pirštu baksnodamas į nepriimtiną studijų situaciją Šiaulių ir Lietuvos edukologijos universitetuose. Kartu iliustruodamas ir visą Lietuvos aukštojo mokslo situaciją, ministras teigia, jog kai kurios universitetų studijų programos yra neefektyvios, nes siūlo abejotinos kokybės produktą esamiems ir būsimiems studentams.

ŠMM atrodo, kad studijos Lietuvoje organizuojamos neefektyviai, netenkina studentų lūkesčių, krepšelių finansavimo sistema yra ydinga ir apskritai, balansas tarp universitetų, kolegijų ir profesinių mokyklų yra neadekvatus. Vertinant ŠMM ministro ir viceministro pasisakymus žiniasklaidoje, ryškėja esminiai jų siūlymai: (i) ministerijos noras tiesiogiai kištis į aukštųjų mokyklų programų formavimą, (ii) siekis mažinti finansavimą universitetinėms studijų programoms, (iii) būtinybė įvesti vienodą ir visuotinę studijų įmoką ir (iv) reikalavimas pasirašyti dvišales sutartis tarp ministerijos bei aukštųjų mokyklų, taip priverstinai profiliuojant šias įstaigas.

Išvengdami atskiro kiekvieno iš šių pasiūlymų aptarimo, nes tą jau yra padarę Gintaras Steponavičius, Nerija Putinaitė bei kiti aukštojo mokslo specialistai, norime atkreipti dėmesį į mažiau pastebimą, tačiau esminę siūlomos pertvarkos ydą: akivaizdų nesugebėjimą kurti ir argumentuoti ilgalaikio švietimo sistemos vystymo plano.

Mes spėjame, jog toks trumparegiškumas kyla dėl dviejų priežasčių: (i) ŠMM vadovai turi labai ribotą gebėjimą įsivaizduoti alternatyvų aukštųjų mokyklų veikimo mechanizmą (Aš gal tinginys esu, nežinau – eikvoti jėgas tam gana beviltiškui reikalui, nemanau, kad yra kažkokia prasmė, [“D. Pavalkis: nematau prasmės eikvoti jėgų beviltiškam reikalui”, DELFI.lt, 2012-11.20]), (ii) ŠMM vadovai apskritai nesupranta aukštojo mokslo svarbos, todėl ir nesugeba aiškiai suformuluoti, argumentuoti ar įvardinti kaip jų pakeitimai įtakos Lietuvos kaip valstybės ateitį.

Ministro vaizduotės ir kūrybinio mąstymo stygius remiasi pasenusia pasaulėžiūra, kuri pasireiškia savybe stebuklingai nuspėti rinkos poreikius. Iš viešojoje erdvėje pateikiamų siūlymų akivaizdu, jog
išryškinti tik tie paskiri praėjusios Vyriausybės įgyvendintos reformos elementai, kuriems pats ministras ar jo aplinka nepritaria idėjiškai. Tai daroma pamirštant, jog šie elementai turi būti suprasti ne tik patys savaime, tačiau ir platesniame reformos kontekste. Peršasi išvada, kad siūloma pertvarka siekia sugriauti galiojančią tvarką sugrąžinant Lietuvą mažų mažiausiai į tą poziciją, kurioje buvome prieš dešimt metų.

Vienintelis šios Vyriausybės kiek aiškiau akcentuojamas niuansas yra ŠMM įtakos didinimas universitetų atžvilgiu. Pirmiausia tai bus daroma mažinant finansinį universitetų stabilumą: disponavimo turtu ribojimas, universitetinio profiliavimo įgyvendinimas, vykdant valstybinius specialistų užsakymus, kartu stambinant ir ribojant universitetų galimybę kurti naujas studijų programas. Šioje vietoje sisteminio požiūrio stygius matosi aiškiausiai. ŠMM nesugeba pateikti jokio aiškaus kokybę skatinančio modelio: neįmanoma rasti pagrįstų finansavimo kriterijų, trūksta aiškios argumentacijos, kodėl technologijų mokslai yra gėris savaime, taip pat lieka neaišku, kaip studijų programų jungimas didins jų pačių efektyvumą.

Negana to, ŠMM siūloma pertvarka visiškai ignoruoja dvi svarbias konstitucines normas: universitetų autonomijos principui ir Konstitucinio Teismo išaiškinimui, užtikrinančiam, jog studentas yra laisvas rinktis bet kokią universiteto siūlomą programą, todėl universitetai iš esmės yra laisvi kurti tas programas, į kurias sugeba pritraukti studentus. Vietoje to, jog būtų toliau vystomas esamas švietimo sistemos modelis, ŠMM siekia kuo didesnės aukštųjų mokyklų kontrolės. Iš aukštųjų mokyklų bus atimti įrankiai greitai reaguoti į besikeičiančią pasaulinę situaciją.  ŠMM ne tik užsitikrins teisę stebėti aukštąsias mokyklas per padidinamąjį stiklą, bet ir tiesiogiai kontroliuoti aukštųjų mokyklų procesus taip pažeidžiant jau minėtą konstitucinį autonomijos principą.

Labiausiai gąsdina ŠMM pareiškimai apie humanitarinių ir socialinių mokslų kryptis. Žinoma, mažai kas ginčysis, jog socialinių mokslų situacija Lietuvoje nėra tokia gera, kokia galėtų būti. Tačiau vadovaujantis primityviai formuluotais efektyvumo ir rinkos poreikių kriterijais, neįvertinant stipriųjų humanitarinių mokslų pusių ir naudos visuomenei yra paprasčiausiai negarbinga.

Pažvelgus į humanitarinių ir socialinių mokslų krypties padėtį savo aukštuoju mokslu besididžiuojančiose valstybėse matome visiškai kitą dinamiką: Didžiojoje Britanijoje filosofijos specialybės absolventai yra labiausiai graibstomi specialistai. JAV Menų ir Mokslų Akademija, šių metų birželį paskelbusi savo ataskaitą „Reikalo esmė“ (Heart of the Matter), pabrėžė būtinybę skatinti humanitarinių ir socialinių krypčių studijas, nes tik jos atskleidžia, kaip mūsų bendrybės ir skirtybės formavo turiningą ir besikeičiančią istoriją, ir todėl sudaro pagrindą civilizuotoms viešoms politikų ir visuomenės diskusijoms.

Mūsų nestebina, jog ŠMM vadovai, atrodo, patys nelabai supranta, ką siūlo – manome, tai akivaizdu iš jų nesugebėjimo artikuliuoti savo sisteminį požiūrį, ar iš patologiško poreikio nuolat keisti savo poziciją: vieną dieną ŠU ir LEU reikia uždaryti, kitą dieną jau nebe, ir pan. Jeigu šie ŠMM svarstymai būtų įgyvendinti (o panašu, kad bus), manome, kad tai esamą sistemą padarytų beveik neveiksnią. Vis dėlto mus labiausiai stebina visuomenės – ypač studentiškosios ir intelektualiosios visuomenės dalies – apatiškumas, turint galvoje tai, koks vaidmuo progresyvioje visuomenėje turi būti skiriamas aukštajam mokslui.

Autoriai yra KU Leuven (Belgija) studentai

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaitytojo nuomonė. Laisvės premija turėjo būti įteikta kitiems (55)

Štai ir sulaukėme 26-ujų Sausio 13-osios metinių, o su metinėmis iš paskos – ir klausimas, kam duoti arba kam neduoti Laisvės premiją. Na, pagaliau seimūnai nusprendė, kam šiais metais paskirti premiją – nepriklausomybės akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui.

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (179)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Emigranto prisipažinimas: atsipeikėkit! (465)

DELFI pasirodęs straipsnis apie lietuvį, kuris po penkerių metų nusprendė su šeima iš Norvegijos grįžti gyventi į Lietuvą, diskusijų skiltyje sukėlė gyvenančių gimtinėje ir užsienyje skaitytojų diskusiją, ar teisingai pasielgė istorijos herojus. Nors dauguma ir nepalaikė tokio tautiečio žingsnio, tačiau sutiko, kad ne visada materialinė nauda atstoja Tėvynės ilgesį. Kiti pasidalino ir asmenine patirtimi, tad pateikiame įdomiausias nuomones. Taip pat galite pasidalinti savo patirtimi rašydami adresu el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (249)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.