Aš pati atvažiavau visiškai nemokėdama kalbos. Nors gyvenime aš niekada negalvojau gyventi užsienyje, bet Lietuvoje buvau nereikalinga, nes prasidėjus krizei likau be darbo ir be pajamų. Niekam nebuvo įdomu, ar vaikai pavalgę. Prašyti pašalpų buvo be šansų, nes kaime turėjau žemės.
Atvažiavus į Vokietiją mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Susiradau labai gera darbą, taip pat labai gerų draugių, kurios ir ištiesė pagalbos ranką. Greitai išmokau kalbą, nes buvau vienintelė lietuvė.
Dirbu daug, bet ir uždirbu gerai, turiu labai gražų butą, vaikai turi po kambarį.Turiu viską, ko neturėjau Lietuvoje. Aš dažniausiai apsipirkinėju „Lidl“ ir vargo nematau, produktai švieži, kainos normalios.
Aš, dirbdama viena, susimoku buto nuomą - 700 eurų, ir visas kitas išlaidas. Aišku, maistui netaupome ir dar kiekvieną mėnesį truputį juodai dienai atsidedu. Jei kam įdomu, negaunu jokių pašalpų, tik vaikų pinigus.
Savaitgaliais papramogaujame, einam į restoranus pavalgyti ar šiaip ką nors sugalvojame. Grįžti nesiruošiame. Galiu duoti viena patarimą – stenkis, dirbk sąžiningai ir būsi įvertintas. Sėkmės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.
„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.
Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.
Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?
Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“
Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi: