Į užsienį išvykęs gėjus suprato, kad Lietuvoje laimingas nebus

 (155)
Esu jaunas vaikinas iš Lietuvos, šiuo metu gyvenantis užsienyje. Esu gėjus ir noriu jums papasakoti savo istoriją, tikėdamasis, kad ji bent truputį pakeis jūsų suvokimą apie tokius žmones kaip aš.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Kadangi užaugau mažame, vos tris tūkstančius gyventojų turinčiame miestelyje, su homofobija susidurdavau kasdien. Mokyklos laikais didžiausias galimas įžeidimas būdavo žodis „gėjus“. Mokytojai tokias replikas visiškai ignoruodavo. Pamenu vieną 2010 metų dieną, kai Vilniuje vyko „Baltic Pride“ renginys. Nors ir gyvenau už beveik šimto kilometrų, visi žinojome, kad šiandien – ta diena, kai „tie iškrypėliai žygiuos miesto gatvėmis“. Buvo istorijos pamoka ir kadangi turėjome mokytoją, kuri savo dėstomam dalykui skyrė mažiausiai dėmesio, kalba pasisuko apie šį renginį. Mokytoja pradėjo replikuoti – kam to reikia? „Man jie netrukdo, bet tegul nežygiuoja gatvėmis“. Klasiokai pritarė ir laidė kur kas stipresnes replikas, dėl kurių mokytoja atlaidžiai šypsojosi.

Iš esmės, mokykloje homoseksualumo tema buvo visiškas tabu. Mokytojai apie tai beveik nekalbėdavo, o jei ir kalbėdavo, būdavo pasakoma kažkas negatyvaus. Žinoma, buvo ir nehomofobiškų moksleivių, tačiau niekas to viešai nesakydavo, nes bijodavo būti palaikyti vienais iš jų.

Pirmąkart su homofobija susidūriau dar vaikystėje, nes mano tėtis yra grynakraujis homofobas. Vaikystėje daugiausia laiko praleisdavau su kaimynėmis mergaitėmis. Su jomis man būdavo smagu, nes aš galėdavau būti savimi, mus domino panašūs dalykai. Tačiau mano tėčiui tai visiškai nepatiko. Kai buvau 14 metų, jis nusprendė, kad atėjo laikas paversti mane „vyru“. Man buvo uždrausta bendrauti su mergaitėmis, išskyrus vieną pusseserę. Žinoma, šis jo „projektas“ nepasiteisino ir viskas grįžo į senąsias vėžes, tačiau aš patyriau psichologinę traumą ir iki pat šiandienos, kai jam pasakoju, ką veikiau su kokia nors drauge, jis klausia, ar ji mano panelė, o jei pasakau, kad ne – nenori nieko apie tai girdėti.

Pamenu ir pirmąjį savo bučinį. Buvau penkiolikos ir mane pabučiavo gražiausia klasės mergaitė. Pamenu tik tiek, kad tuo momentu nejaučiau nieko – jokio jaudulio, jokių drugelių pilve, nieko panašaus.

Pirmoji mano patirtis su vaikinu buvo, kai man buvo šešiolika. Su Roku susipažinau per savo draugę, kuri gyveno artimame miestelyje. Vieną pavasario vakarą jie buvo pas mane, mes gerai leidome laiką, su tuo vaikinu šokau, tačiau nieko daugiau nebuvo. Po to vakaro keletą savaičių su juo susirašinėdavome ir galiausiai jis pakvietė mane pas save. Kadangi aš buvau naivus paauglys, kuris niekad nebuvo turėjęs rimtos simpatijos, nežinojau, ko tikėtis. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad jis manimi pasinaudojo ir nuo tos dienos su juo nebendravau.

Po mokyklos baigimo išvažiavau studijuoti į sostinę. Būdamas Vilniuje per populiarų Lietuvos gėjų puslapį susipažinau su Mantu. Aš norėjau rimtų santykių ir vienos nakties nuotykiai mane mažiausiai domino, tačiau jis jautėsi priešingai. Su juo laiką leidau gerai, tačiau galiausiai mūsų keliai išsiskyrė.

Supratęs, kad Lietuvoje laimingas nebūsiu, išvykau į Londoną. Čia esu jau kurį laiką ir džiaugiuosi savo sprendimu. Tai labai laisvas, tolerantiškas miestas ir aš nuoširdžiai tikiuosi, kad Vilnius kada nors perims šias savybes.

Koks homofobijos padarinys? Toks, kad ilgus metus gyvenau baimėje, kad niekas nesužinotų baisiausios mano paslapties. Matydavau, kaip draugai vaikšto susikabinę rankomis su panelėmis ir svajodavau, kad kada nors sutiksiu antrąją pusę. Mano pasitikėjimas savimi buvo labai mažas ir kurį laiką man būdavo sunku patikėti, kad kažkam kada nors galėsiu patikti. Minčių apie savižudybę taip pat turėjau keletą kartų, tačiau kiekvieną kartą mane išgelbėdavo muzika. Turbūt tai kartojasi karta iš kartos – muzika visad simbolizavo laisvę ir padėdavo išgyventi sudėtingą realybę.

Taigi, mieli homofobai, jūsų atstovų yra visur – ne tik neišprususių žmonių sluoksnyje. Studijuojant universitete turėjau dėstytoją, kuris pasakė, kad jei gėjams bus leista tuoktis, tai bus ženklas, kad atėjo pasaulio pabaiga. Turėkite omenyje, kad jis dėstė vienoje prestižiškiausių Lietuvos švietimo įstaigų.

Šią tolerancijos revoliuciją būtina pradėti nuo švietimo. Mokyklose būtina kalbėti apie intymų gyvenimą. Būtina suvokti, kad vaikai auga ir bręsta skirtingai – su vienais apie seksą kalbasi tėvai ar artimieji, tačiau su dauguma apie tai nekalba niekas. Mokytojams reikėtų atsibusti ir suvokti, kad mes nebegyvename sovietmečiu ir seksas nėra joks tabu.

Gyvenkime kupini meilės, o ne neapykantos. Žiūrėkime į viską paprasčiau. Kam apsunkinti save neigiamomis mintimis, kai galėtume savo dėmesį sukoncentruoti į kur kas reikšmingesnius dalykus?

Pabaigai pacituosiu Yoko Ono ir John Lennon žodžius – „Make love, not war“ (liet. kurkime meilę, ne karą). Ir eikite į kino teatrus žiūrėti Romo Zabarausko „Streiką“!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (7)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (14)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (137)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (76)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.

Namų darbams skirtas matematikos uždavinys supykdė tėvą: klausimas, ar aš sugebėčiau išspręsti (344)

Pastaruoju metu vis rašoma apie suprastėjusius vaikų pasiekimus. Bet man pačiam kyla klausimas, ar aš sugebėčiau išspręsti sūnui paskirtą uždavinį, neatspėjęs, ko nori uždavinio autorius.