Į Ukrainą – palaikyti laisvės siekio: kodėl aš išvažiavau į Kijevą

 (48)
Retas dalykas piliečio gyvenime gali būti didingesnis už savo valstybės gynimą, kai ją reikia ginti. Ne kiekvienam žmogui net ir per visą gyvenimą tenka tokia garbė. Bent jau tiesiogiai. Tiesiogiai ji neteko ir man.
© AP/Scanpix

Žinoma, laisvė nėra kažkas, kas yra kartą ir visiems laikams iškovojama. Ji yra teisė visiems ir atpildas narsiesiems, bet jokiu būdu ne duotybė. Už ją reikia kovoti kasdien, idant būtų išvengta tų, nors ir didingų, bet atvirų ir dažnai kruvinų kovų. Arba tam, kad šios būtų lengvesnės, trumpesnės, ne tokios dažnos, užklumpančios nepasiruošus ir ne tokios kruvinos. Nustojus kovoti taikos meto priemonėmis, tik laiko klausimas, kada teks gintis tikruose mūšiuose.

Vis dėlto negaliu neromantizuoti tų gyvų ir nekasdienių kovų, tų minių, tų barikadų, laužų, skaudžių aukų ir drąsių bei pasiryžusių veidų. To oro ir jo kvapo, kuris niekuomet iki tol nebuvo toks, koks yra ir jau niekad dar kartą toks pat nebebus.

Jau anksčiau esu rašęs, kad visas Sąjūdžio laikotarpis, Baltijos kelias ir kulminacijomis virtę Kovo 11, Sausio 13 ir kitos mūsų Tautai svarbios datos yra man virtę savotiškomis asmeninėmis tragedijomis. Kai kurie iš paminėtų įvykių ir laikotarpių man yra ne tik kolektyvinės, bet ir asmeninės tragedijos, nors ir didžioji jų dalis savaime išvis nėra tragedijos, o veikiau grandiozinės šventės. Todėl tragedijomis jos galėjo tapti tik asmeniniame suvokime.

Asmeninė tragedija kyla iš negalėjimo ten būti. Visos šios didingos kovos, mūšiai ir šventės vyko tada, kai dar nebuvau gimęs. Vėl ir vėl matydamas tai tik reprezentacijų pavidalais susimąstau, kad, rodos, kažin ką galėčiau atiduoti už galimybę ten būti.

Galimybę stovėti su visais ir liudyti Tautos siekius tapti laisva ir turėti savo Valstybę. Galimybę rizikuoti viskuo, ką turiu vardan galutinio tikslo. Nors vieną pagalį įremti į renčiamas barikadas, nors vieną žvarbią naktį stovėti su visais laisvės ištroškusiais ir daugiau kentėti nebesiruošiančiais. Nors vieną karštos arbatos puodelį paduoti šalia stovinčiam šaltoje naktyje.

Gi daug kam galėtų visa tai pasirodyti pernelyg dramatizuota, išpūsta. Bet tokia ta manoji istorija! Šiandien su dar keliasdešimt puikių žmonių išvykstu i Kijevą paremti tų, kurie, dar kovoja kovas, kurias mes jau senokai laimėjome ir kurias kartu su mumis turėjo laimėti ir jie. Deja, ne visiems pasisekė vienodai.

Rodos ne už savo valstybę, ne už savo tautą, bet tas dienas minioje stovėsiu su visais tais, su kuriais stovėti negalėjau ir tam tikra prasme to visą gyvenimą gailėjausi. Su tais žaliašvarkiais, kurie savo galvas paguldė pokariu, su visais tais, kurie stovėjo ir reikalavo Sąjūdžio laikotarpiu, kurie žuvo gindami laisvę 1991-ųjų sausį. Kita tauta, kita valstybė, bet ta pati Europa, tas pats visus žmones vienijantis ir broliais darantis laisvės, demokratijos ir geresnio gyvenimo troškulys.

Taigi, kas man yra ši kelionė? Be to, kas turbūt vienija mus visus, dar yra mano asmeninė istorija, tragedija, spraga. Ne ten, ne tada, ne su tais, bet dėl to paties tikslo, aš vykstu įkvėpti to oro, pajausti tą dvasią, patirti tą artumą, išvysti tas minias ir vėliavų jūras. Mano asmeninė istorija čia nemažiau svarbi.

Galiu lažintis, kad esu ne vienintelis, su savimi vežantis kažką tik savo.

Autorius rašo tinkalaraštį www.sarunasmatulevicius.lt

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Chemijos mokytoja įvardijo didžiąją Lietuvos švietimo problemą (14)

Kiekvienas iš mūsų tiesiogiai ar netiesiogiai esame susiję su švietimu: turime vaikų, anūkų, sūnėnų ar dukterėčių, kurie lanko mokyklą, mokomės patys ar mokome kitus. Gaila tik, kad tiek mažai žinome apie Lietuvos švietimą, ypač apie pagrindinį ir vidurinį ugdymą. Dažnai straipsniuose rašoma apie problemas sukeliančius mokytojus. O prie ko čia mokytojai?

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (177)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (122)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (182)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.

Buvusi dailės mokytoja sugėdino lietuvių kalbos mokančią kolegę (114)

Gerbiama Lietuvių kalbos mokytoja, parašiusi, kad dailės pamokos yra mažiau svarbios nei lietuvių kalbos, man priimtinas Jūsų noras nedaugiažodžiauti, todėl iš karto einu prie esmės. Na, pažiūrėkime į Tamstos argumentus iš kitos pusės.