Į Ukrainą – palaikyti laisvės siekio: kodėl aš išvažiavau į Kijevą

 (48)
Retas dalykas piliečio gyvenime gali būti didingesnis už savo valstybės gynimą, kai ją reikia ginti. Ne kiekvienam žmogui net ir per visą gyvenimą tenka tokia garbė. Bent jau tiesiogiai. Tiesiogiai ji neteko ir man.
© AP/Scanpix

Žinoma, laisvė nėra kažkas, kas yra kartą ir visiems laikams iškovojama. Ji yra teisė visiems ir atpildas narsiesiems, bet jokiu būdu ne duotybė. Už ją reikia kovoti kasdien, idant būtų išvengta tų, nors ir didingų, bet atvirų ir dažnai kruvinų kovų. Arba tam, kad šios būtų lengvesnės, trumpesnės, ne tokios dažnos, užklumpančios nepasiruošus ir ne tokios kruvinos. Nustojus kovoti taikos meto priemonėmis, tik laiko klausimas, kada teks gintis tikruose mūšiuose.

Vis dėlto negaliu neromantizuoti tų gyvų ir nekasdienių kovų, tų minių, tų barikadų, laužų, skaudžių aukų ir drąsių bei pasiryžusių veidų. To oro ir jo kvapo, kuris niekuomet iki tol nebuvo toks, koks yra ir jau niekad dar kartą toks pat nebebus.

Jau anksčiau esu rašęs, kad visas Sąjūdžio laikotarpis, Baltijos kelias ir kulminacijomis virtę Kovo 11, Sausio 13 ir kitos mūsų Tautai svarbios datos yra man virtę savotiškomis asmeninėmis tragedijomis. Kai kurie iš paminėtų įvykių ir laikotarpių man yra ne tik kolektyvinės, bet ir asmeninės tragedijos, nors ir didžioji jų dalis savaime išvis nėra tragedijos, o veikiau grandiozinės šventės. Todėl tragedijomis jos galėjo tapti tik asmeniniame suvokime.

Asmeninė tragedija kyla iš negalėjimo ten būti. Visos šios didingos kovos, mūšiai ir šventės vyko tada, kai dar nebuvau gimęs. Vėl ir vėl matydamas tai tik reprezentacijų pavidalais susimąstau, kad, rodos, kažin ką galėčiau atiduoti už galimybę ten būti.

Galimybę stovėti su visais ir liudyti Tautos siekius tapti laisva ir turėti savo Valstybę. Galimybę rizikuoti viskuo, ką turiu vardan galutinio tikslo. Nors vieną pagalį įremti į renčiamas barikadas, nors vieną žvarbią naktį stovėti su visais laisvės ištroškusiais ir daugiau kentėti nebesiruošiančiais. Nors vieną karštos arbatos puodelį paduoti šalia stovinčiam šaltoje naktyje.

Gi daug kam galėtų visa tai pasirodyti pernelyg dramatizuota, išpūsta. Bet tokia ta manoji istorija! Šiandien su dar keliasdešimt puikių žmonių išvykstu i Kijevą paremti tų, kurie, dar kovoja kovas, kurias mes jau senokai laimėjome ir kurias kartu su mumis turėjo laimėti ir jie. Deja, ne visiems pasisekė vienodai.

Rodos ne už savo valstybę, ne už savo tautą, bet tas dienas minioje stovėsiu su visais tais, su kuriais stovėti negalėjau ir tam tikra prasme to visą gyvenimą gailėjausi. Su tais žaliašvarkiais, kurie savo galvas paguldė pokariu, su visais tais, kurie stovėjo ir reikalavo Sąjūdžio laikotarpiu, kurie žuvo gindami laisvę 1991-ųjų sausį. Kita tauta, kita valstybė, bet ta pati Europa, tas pats visus žmones vienijantis ir broliais darantis laisvės, demokratijos ir geresnio gyvenimo troškulys.

Taigi, kas man yra ši kelionė? Be to, kas turbūt vienija mus visus, dar yra mano asmeninė istorija, tragedija, spraga. Ne ten, ne tada, ne su tais, bet dėl to paties tikslo, aš vykstu įkvėpti to oro, pajausti tą dvasią, patirti tą artumą, išvysti tas minias ir vėliavų jūras. Mano asmeninė istorija čia nemažiau svarbi.

Galiu lažintis, kad esu ne vienintelis, su savimi vežantis kažką tik savo.

Autorius rašo tinkalaraštį www.sarunasmatulevicius.lt

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Dėkoja už pagalbą katytei Armitai, bet dabar jai reikia namų

Šiandieną norime padėkoti už tai, kad mes buvome išgirsti, už tai, kad Jūs nelikote abejingi, už tai, kad pagelbėjote rainytei Armitai. Džiugu, kad galėsime ją gydyti negalvodami apie skolas. Visada žinojome, kad surėmus pečius darbus nudirbti gerokai lengviau ir paprasčiau.

Lietuvos kariai saugo mus, bet ar suteikiame jiems galimybes gyventi orų gyvenimą? (127)

Kiekvienas turime savo gyvenimą ir norime jį nugyventi oriai ir nemirti per anksti. Tam, kad būtume saugūs, apsaugoti nuo karo ir kitų grėsmių valstybėje, rūpinasi kariuomenė. Kariai saugo mus.

Asmeninis išbandymas – įveikti sunkūs kilometrai vaizdingoje Norvegijoje (5)

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau. Pirmas mano rimtesnis ultra bėgimas būtent ir buvo šios serijos pionierius – Ecotrail de Paris 80 km, o šią žiemą, kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nereali mintis įveikti visus Ecotrail serijos ultra bėgimus.

Naujasis Darbo kodeksas: vieniems atiteko žirgas, kitiems – sudėtingesnės darbo sąlygos (63)

Gyvenimas intensyvus, kiekviena diena sklidina naujienų, jų daug, ne visada įmanoma jas visas suvokti ir įvertinti. Svarbiausia naujiena laikyčiau Darbo kodekso pataisų priėmimą ir tikėtiną kodekso įsigalėjimą nuo liepos 1-osios dienos. Bandžiau suvokti kodekso naujumą ir galimą demokratijos plėtrą dirbantiesiems.

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (109)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...