Į Ukrainą – palaikyti laisvės siekio: kelionė prasidėjo 6 val. ryto

 (65)
Autobusas išvyksta 6 val. ryto. Dauguma žmonių pradeda rinktis likus keliolikai minučių iki išvykimo, besirenkančiųjų jau laukia žurnalistai. Užsiimame vietas, į bagažinę metame krepšius, su glėbiais į autobusą nešame 38 dideles Trispalves (kiekvienam po vieną). Ankstų penktadienio rytą paliekame Vilnių.
© Skaitytojo nuotr.

Tarp Ukrainos protestuotojų palaikyti išsiruošusiųjų - studentai, jauni, pagyvenę ir senjorai. Neatstovaujame jokiai vienai organizacijai, amžiaus grupei, sluoksniui. Tiesiog esame piliečiai, kurie norėjo, nepabūgo ir nepramiegojo. Didelė dalis entuziastų prisijungė iš anksto, tačiau atsirado ir tų, kurie apie misiją sužinojo paskutinį vakarą ir vis dėlto nedvejodami prisijungė.

Kokios priežastys šiuos asmenis paskatino išsiruošti į neramumų krečiamą Ukrainą? Greičiausiai daugelis iš mūsų myli laisvę ir pritaria Ukrainos laisvės siekiams. Galbūt jaučiame solidarumą šaliai, kuri iki šiol kovoja mūšiuose, kuriuose kovojome ir mes, tačiau juos laimėjome daugiau nei prieš 20 metų. Nuotykiai ir naujos patirtys? Greičiausiai tam yra vietos daugelio iš mūsų širdyse ir protuose.

Vis dėlto galima numanyti, kad kiekvienas iš mūsų taip pat slepia ir savo asmeninę idėją ir istoriją. Kokios jos? Kas žino... Iki pirmosios stotelės Ukrainoje - Lvovo - laukia ilgas kelias, todėl išnaudodamas šį laiką stengsiuosi pakalbėti su kiekvienu atskirai.

Tačiau iki to, penktadienio rytą riedant Lenkijos keliais, galiu ir noriu papasakoti savo asmeninę istoriją. Ji atskleidžia, ką ši misija reiškia man ir kodėl gavęs pasiūlymą nė kiek nedvejojau ir atsakiau teigiamai.

Apie tai – kitoje dalyje.

Autobuse baigiant rašyti pirmąjį tekstą, artėjame iki Liublino Lenkijoje. Čia bus pirmoji mūsų poilsio ir pietų stotelė. Vakare jau būsime Lvove ir prisijungsime prie protesto, nešini Lietuvos Trispalvėmis. Vietiniai šaltiniai nesenai pranešė, kad vietinė Lvovo radijo stotis jau pranešė apie mūsų atvykimą.

Tai – dar vienas mūsų misijos svarbos įrodymas ir pripažinimas. Kovojantiems palaikymas iš šalies yra labai svarbus. Taip pat, kaip mums jis buvo svarbus kovojant už savo laisvę kovojant prieš daugiau nei 20 metų. Šis žinojimas džiugina dar labiau ir verčia jaustis dar labiau pakylėtai.

Autorius rašo tinkalaraštį www.sarunasmatulevicius.lt

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (43)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.