Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys?

 (505)
Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?
© Shutterstock nuotr.

Pastaruoju metu dažnai, gal net per dažnai rašoma, pakimbama ir diskutuojama apie vadinamąsias barakudas. Paskaitau, pamąstau ir pripažįstu – „Velnias, bet tikrai, ir kiek daug aš jų pažįstu“.

Grįžusi per didžiausias metu šventes susitikau buvusią mokyklos laikų draugę, pirmoje pamatytoje kavinukėje prisėdame išgerti kavos. Pagiriu, nes matau, kaip puikiai ji atrodo. „O taip taip, šešios dienos sporto salėje, valgau penkiskart per dieną (apie juos žinau, nes visi 5 dubenėliai kiekvieną dieną publikuojami feisbuke), jokio alkoholio ir pan.“ Ir vėl pagiriu, sveikas gyvenimo būdas visada sveikintinas. „Bet man vis tiek nesiseka“, – tęsia ji, ir aš išplečiu akis. „Kas? Sveikatos problemos, artimieji, darbas?“

Ir kai ji pradedi pasakoti, suprantu, kokias nesąmones aš čia veblenu. „Niekaip nesusirandu vyro. Manęs verto vyro. O Giedrę pameni, tą iš to daugiaaukščio, (aha, pamenu, palinksiu), kokį susirado! Tikrai „prie babkių“: vieną dieną jie Tailande, kitą – Maljorkoje, kiek jie keliauja! Kokios dovanos, kiek gėlių, koks išlaikymas“!

Aha, pamenu, keliones ir šimtus rožių irgi mačiau feisbuke.

Tuščiai čia rašau, tušti plepalai...

Bet kitą dieną gatvėje sutinku Giedrę. Neatpažįstu: dantys – baltesni už baltus, sakyčiau, „fosforiniai“, nes baltumas tikrai akis bado. Lūpos... Galvojau, kad arba žmogus ištinęs, arba po kokio nelaimingo atsitikimo. Pasirodo, ne, čia tik „truputis“ hialurono. Viso veido forma kita, turbūt to „trupučio“ yra visur. Išpuoselėti, ilgi, blizgantys plaukai, idealiai tiesūs. „Biškį“ keratino“, – paaiškina. Dar 3 minutes paplepame apie „biškį per visur“, „meilę sau“, „tuntus jos vyrų“ ir atsisveikiname.

Einu ir galvoju. Pamenu, mokykloje jai nesisekė. Ypatingu gudrumu niekada nepasižymėjo. Mąstau, apie ką ji su tais savo turtingais vyrais kalba? Apie ką? Sakysit – ne kalbėt susirenka, bet, po velniais, kol restorane atneša vakarienę juk kažką kalbėti reikia!

Spaudoje dažnai pasirodo jos nuotraukos. Vakarėliai, žinomi, kokiu mažiausiai dešimtmečiu vyresni vyrai. Blemba, ar būti gražiai Lietuvoje tapo uždarbiu?

Parduotuvėje, eilėje prie kasos, pastebiu, kad 80 proc. jaunų merginų klapsi priaugintomis blakstienomis! O pala, jos nebuvo sukurtos dėl patogumo, na, kai važiuoji atostogauti, tam, kad nereikėtų dažytis ir pan.? Ar jos čia visos turi tuos, kurie jas nuolat skraidina į šiltus kraštus?

Aš noriu paklausti, kur dingo pinigų taupymas brangesniam geram kremui, o ne hialuronui? Ar naudojant geras higienos priemones ir dantų pastas negalima pasiekti baltų, o ne fosforinių dantų efekto? Ar sporto salė svarbi tampa tik norint turėti ne tik tobulą ir sveiką kūną, bet ir tobulą vyrą?

Ir pagaliau, ar geras vyras – tik tas, kuris turi pinigų? Gyvenu šalyje, kuri vadinama mados sostine. Patikėkit, grožio etalonai čia tikrai kiti. Moteris turi būti graži, bet „tuščias puodas“, kad ir koks jis bebūtų gražus, visada „tuščiai ir skamba“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

„Nusipirk automobilį, kad mane visur vežiotum, kad kiekvieną dieną mane namo parvežtum po darbo“ – tokį reikalavimą DELFI skaitytojas išgirdo iš savo merginos. Vaikinas atvirame savo tekste papasakojo apie nuolatinius antrosios pusės priekaištus dėl pinigų, kurių neva jis merginai skiria per mažai. Klausiame Jūsų – ar esate draugavę su žmogumi, kuris pinigus vertino labiau nei jausmus?

Kviečiame atvirai pasidalyti savo istorija. Vienam Jūsų padovanosime dvi knygas – A. Eidinto „Ieškok Maskvos sfinkso“ ir O. Truc „Paskutinis lapis“. Visą informaciją rasite čia.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (184)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (121)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (180)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.

Buvusi dailės mokytoja sugėdino lietuvių kalbos mokančią kolegę (114)

Gerbiama Lietuvių kalbos mokytoja, parašiusi, kad dailės pamokos yra mažiau svarbios nei lietuvių kalbos, man priimtinas Jūsų noras nedaugiažodžiauti, todėl iš karto einu prie esmės. Na, pažiūrėkime į Tamstos argumentus iš kitos pusės.

Renginyje pasibaisėjo mokytojų elgesiu: A. Tapinas buvo teisus (278)

Perskaičiau Andriaus Tapino straipsnį, šįkart jis man labai artima tema – apie mokytojus, „Kokie šventi mokytojai, kokie baisūs tėvai, kokie baisūs vaikai“. Kad ir kaip nesmagu bebūtų, teko viduje pritarti jo pastebėjimams. Greičiausiai tas pritarimas ir būtų likęs tik viduje, jei nebūčiau paskaičiusi „nuskriaustųjų ir įžeistųjų“ mokytojų komentarų, kur piktinamasi, kad Andrius Tapinas nepabuvęs mokytojams skirtuose seminaruose drįsta juos taip šmeižti.