Dirbu normalų, paprastą darbą, gyvenu didelės nuomos neprašančio šeimininko name. Už savo algą galiu lengvai susimokėti nuomą, apsipirkti maisto ir drabužių parduotuvėse, laisvalaikiu dar ir papramogauti. Labai stipriai nelaidydama pinigų, susitaupau ir kelionei į gimtinę.
Kad ir kaip atrodytų viskas gražu, be galo ilgiuosi savo gimtinės. Nesu labai patriotiška, bet mano namai visada bus Lietuvoje. Gaila, kad mūsų gimtinėje taip sunku pragyventi dirbant už minimalią algą. Kitu atveju net nebūčiau vykusi Anglijon. Mokslų atžvilgiu taip pat skirtumas yra. Bijau sumeluoti, bet kiek girdėjau, čia, rodos, iki 24-erių metų mokytis galima nemokamai. Ką iš tikrųjų ir ruošiuosi daryti...
Na, kaip ir sakiau, gyvenu čia dar tikrai neilgai, bet man patinka. Esu patenkinta beveik viskuo. Nesakau, jog čia rojus, bet ir pragaro kentėti nereikia.
Net apie pačius žmones čia kalbant... Vietiniai tokie malonūs! Pradžioje net labai stebėjausi. Nesvarbu, į ką atsisuksi, senelį ar jauną merginą, jie visada tau nusišypsos, palaikys duris, atsiprašys, net jei prisilietė prie tavęs, visada mandagiai padėkos. O prisiminus Lietuvą...
Gaila, bet Lietuvoje to nematyti. Bent jau iš daugelio. Aš pati čia gyvendama pripratau visada nusišypsoti žmogui, todėl grįžusi Lietuvėlėn pradėjau šypsotis ir lietuviams. Ir ko sulaukiau? Buvau išvadinta keistuole. Na, kad ir kaip ten bebūtų, neliaupsinu Anglijos ir nekeikiu Lietuvos, tad nesmerkite mūsų emigrantų. Mes tiesiog ieškojome geresnės galimybės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.
„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.
Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.
Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?
Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“
Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi: