Netrukus tapo aišku, kad šiam susitarimui ilgai gyvuoti nebuvo lemta – nepraėjus nė mėnesiui, Darbo partijos atstovai Seime parėmė valdančiuosius ir savo balsais nulėmė, kad Visagino atominė elektrinė vis dėlto bus statoma. Dėl tokio „darbiečių“ iš anksto su kitomis opozicinėmis partijomis nesuderinto poelgio socialdemokratai paskelbė paliekantys opozicijos koaliciją.

Iš pirmo žvilgsnio žiūrint, atrodytų, kad „darbiečiai“ įstatymus, skirtus VAE, parėmė siekdami diversifikuoti Lietuvos energetiką ir mažinti Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos, kas valstybei neabejotinai būtų į naudą. Vis dėlto, nors ir būtų labai džiugu jei šis „darbiečių“ poelgis būtų tikrai nuoširdus, tuo galima abejoti. Gaila, bet energetikos diversifikavimo ir naudos Lietuvai siekimas, tikriausiai, nebuvo pagrindiniai motyvai, lėmę tokį Darbo partijos sprendimą.

Panašiai mano ir Eduardas Eigirdas: „Ar kada nors susimąstėte, kodėl V. Uspaskicho partija nei iš šio, nei iš to palaikė Vladimirui Putinui skersai gerklės stovinčios Visagino atominės elektrinės statybas? Yra įvairių versijų. Pavyzdžiui, kad staiga V. Uspaskichą aplankė nušvitimas ir jis nusprendė padaryti ką nors gero [...] Jei sutinkame su faktu, kad atominės elektrinės ir suskystintųjų dujų terminalo statybas bus galima sužlugdyti ir po rinkimų, į šiuos projektus įteisinančius įstatymus įrašius porą „nekaltų“ nuostatų, vadinasi, daug svarbiau laimėti rinkimus, o ne jau šiandien pat sužlugdyti Lietuvos energetinį nepriklausomumą turinčius garantuoti projektus. Nes jei šie projektai būtų žlugę dabar, labai tikėtina, kad, nepaisant visų nomenklatūrinio elito, Kremliaus statytinių ir jų patarnautojų pastangų, daugybė žmonių tuo būtų pasipiktinę ir eitų balsuoti energetinio ir kartu politinio nepriklausomumo klausimą iškėlę į pirmą vietą.“ Sutinku su E. Eigirdo išvadomis, tačiau tai nėra viskas, ką Darbo partija savo šiuo veiksmu siekė parodyti.

Socialdemokratai su „darbiečiais“ nepertraukiamai karaliauja visuomenės apklausose dalindamiesi pirmąją ir antrąją vietas beveik nuo pat kadencijos pradžios. Po FNTT skandalo Darbo partijos oficialiai deklaruota konstruktyvi valstybiška pozicija ją pastatė ant aukščiausio visuomenės apklausų laiptelio, o Viktoras Uspaskich geidžiamiausių ministrų pirmininkų lenktynėse aplenkė, tiesa, neilgam, ilgai karaliavusią Seimo pirmininkę Ireną Degutienę.

Darbo partijos lyderis dar 2011-ųjų pabaigoje minėjo, kad kaip „vienos iš didžiausių Lietuvos politinių organizacijų vadovų“, norįs tapti premjeru. Šios intencijos buvo vienas pirmųjų signalų socialdemokratams, kad pastarieji premjero portfelio po 2012-ųjų rinkimų nelaikytų savaime suprantamu, garantuotu dalyku.

Šiuo metu „darbiečiai“ po tam tikros pertraukos nuomonės apklausose vėl yra pirmi. Nepaisant to, socialdemokratai išlieka arti ir yra rimčiausi Darbo partijos konkurentai kovoje dėl pirmosios vietos ir moralinės teisės į ministro pirmininko postą, o socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius šiuo metu yra bene vienintelis turintis realiausius šansus užkirsti galimybę Viktorui Uspaskich tapti antruoju žmogumi Lietuvoje po Prezidentės ir kuruoti oficialiąją Lietuvos politiką – tiek užsienio, tiek ekonominę, tiek ir, žinoma, energetinę.

Darbo partijos pirmininkui tokia konkurencija, be abejo, nepatinka, todėl ir yra stengiamasi parodyti savo išskirtinumą ir nepriklausomumą socialdemokratų atžvilgiu. Lengvas atominis flirtas su valdančiąja Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionimis demokratais puikiai parodo socialdemokratams, kad pastarieji tikrai nėra vieninteliai pagrindiniai galimi Darbo partijos koalicijos partneriai. Yra parodoma, kad „darbiečiai“ panorėję galėtų atsverti galimą socialdemokratų ir „tvarkiečių“ politinį branduolį būsimame Seime.

Beje, Tėvynės Sąjungos ir Darbo partijos bendradarbiavimas nėra visiškai iš fantastikos srities, skirtingai nei dažnam konservatorių entuziastų atrodo: Tėvynės Sąjunga yra politinė partija, o politinių partijų pirmas ir pagrindinis uždavinys, kaip žinia, yra valdžios siekimas (kitaip TS-LKD neturėtų būti laikoma partija). Nors idėjos ir vertybės jiems yra sąlyginai svarbu, tačiau, kad ir kaip košmariška tai atrodytų JKL ar eiliniams konservatorių partijos nariams, visiškai atmesti TS-LKD ir Darbo partijos koalicijos galimybės negalima. Ypač kai ganėtinai nesena Lietuvos politinės padangės istorija parodo, kad toks įvykių klostymasis nėra neįmanomas.

Nors po 2004-ųjų m. rinkimų Tėvynės Sąjunga siūlė tuometinei a. a. Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko socialdemokratinei koalicijai neleisti populistų prie valdžios ir sudaryti „vaivorykštės“ koaliciją su tuometine TS(LK), kas būtų užkirtę kelią Darbo partijai tapti valdančiosios koalicijos nare, tačiau jau po 4 m. TS-LKD pati sudarė koaliciją ne tik su kitais populistais – Arūno Valinsko vadovaujama „Tautos Prisikėlimo partija“ – tačiau kartu į koaliciją pasikvietė ir anksčiau socialdemokratų vadovaujamoje koalicijoje dalyvavusius liberalcentristus, 2006-aisiais pakeitusius tuometinę koaliciją palikusią A. Paulausko „Naująją Sąjungą“.

Visiškai neatmesti Darbo partijos ir TS-LKD bendradarbiavmo galimybės skatina ir 2009-ieji, kai skilus Valinsko „prisikėlėliams“ ir sumažėjus valdančiosios koalicijos narių skaičiui iki 72, premjeras A. Kubilius pateikė „darbiečiams“ pasiūlymą prisijungti prie valdančiosios koalicijos, kurio Darbo partija tada atsisakė. Pats ministras pirmininkas savo pasirinkimą argumentavo „poreikio pasiekti kiek galima stabilesnį darbą, konstruktyvumą ir rezultatyvumą matymu“.

Kitais žodžiais tariant, konservatorių skirtis nuo kitų Lietuvos politinių partijų yra kur kas mažesnė nei konservatorių entuziastams bei kai kuriems politikos analitikams gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Nepaisant visų hipotezių (o manoji, neabejoju, yra ir klaidinga), V. Uspaskicho „darbiečių“ ir A. Butkevičiaus socialdemokratų bendradarbiavimas yra kur kas labiau tikėtinas nei „darbiečių“ su konservatoriais, bet pastarojo meto „darbiečių“ elgesys rodo, kad Darbo partijos lyderis turi nemažai ambicijų ir noro būti ne tik paprastais valdančiosios koalicijos nariais ir dalyvauti kuriant būsimąją vyriausybę, tačiau turi pretenzijų ir į ministro pirmininko portfelį.

Viktoro apetitą didina ir vangi A. Butkevičiaus ir jo partijos rinkiminė „kampanija“, kas dar labiau atveria kelią „darbiečiams“ po rinkimų tapti pirmiems. Ar taip ir įvyks - parodys ateitis. Socialdemokratai įspėti.

Tai - asmeninė nario nuomonė, o ne oficali Akademinio politologų klubo pozicija.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!