Gyvenimo džiaugsmo paslaptis – ne kitų žmonių poelgiuose ir praeities akimirkose

 (5)
Aš negaliu pasakyti, iš kur tai, aš negaliu tiksliai nuspėti, nei kas tai, nei koks jo yra tikslas, tačiau galiu pasakyti jog jis yra. Jis pasireiškia įvairiomis formomis ir įvairiu metu, jį gali prikelti tiek pat dalykų, kiek ir užmigdyti ir nors jis yra dažnas svečias, aš iki šiol jo visiškai nesuprantu.
© Skaitytojo nuotr.

Jam aplankius, aplinkinis pasaulis nustoja egzistuoti, pasilieki tik tu, jis ir visas tavo gyvenimas. Tu pradedi kelionę per savo praeitį, o jis tampa tavo šešėliu, kuris veda tave prie tavo padarytų klaidų bei pasirinkimų, dėl kurių nesi tikras. Tu įdėmiai klausaisi jo, įdėmiai seki jo pasaulėžiūrą, jo nuomonę, jo vertybes ir šioje kelionėje tu aklai su dauguma jų sutinki.

Šioje kelionėje jūs analizuojate savo pasirinktą kelią ir kaip nuo vieno veiksmo jūsų gyvenimo kryptis nuklydo į visiškai skirtingą pusę, nei jūs tikėjotės. Jūs analizuojate kiekvieną aplinkinių žmonių detalę ir bandote padaryti išvadą, ar jie jus tikrai myli ir gerbia. Jūs analizuojate, kaip mažai jūs turite gyvenime ir kad dėl to galima kaltinti tik patį save.

Jūs pradedate rinkti faktus apie praeitį ir tikite, kad tokiu atveju bus įmanoma nuspėti ateitį ir taip išvengti nuoskaudos ir nusivylimo. Jūs pradedate tikėti teorija, kad visame gyvenimo chaose egzistuoja konstruktyvus modelis, į kurį yra įtraukti visi, ir pagal ką susidėlioja mūsų gyvenimas ir ateitis. Kad ir kaip tu to norėtum, to pakeisti neišeis ir tu esi pasmerktas šiai absoliučiai visatos jėgai.

Galiausiai, jūs atsiduriate tamsumoje, tačiau šešėlio jau nebesimato ir nebesigirdi. Jis ir tapo ta tamsuma, per kurią tu nebematai save supančio pasaulio, mylimų draugų ir artimųjų, ir apsidairęs tu neberandi kelio, kuriuo atėjai, tėra tik veidrodis į kurį žiūrėdamas, tu pamažu matai, kaip tamsa skverbiasi į patį tave. Tačiau tai nėra vienintelis dalykas, kurį tu įžvelgi veidrodyje. Tu susivoki, kad gyvenime atspindys negali egzistuoti be šviesos šaltinio, tu pradedi suprasti, kad vienintelė tamsa, kuri gali egzistuoti tavyje, yra ta, kurią pats susikuri sau. Tu supranti, kad gyvenimas nėra sąžiningas ir jis verčia tave priimti sunkius sprendimus, neatsižvelgiant, ar tu jiems esi pasiruošęs ar ne, ir net jei pasirenki klaidingai, tik tavo rankose yra jėga, kuri visa tai gali ištaisyti.

Tu supranti, kad kiekvienas žmogus gyvena savo susikurtame pasaulyje ir vertina jį skirtingai nei tu. Tu supranti, kad gyvenimo džiaugsmo paslaptis slypi paprastuose, iš pirmo žvilgsnio nereikšminguose, kasdieniuose dalykuose. Tu supranti, kad gyvenimas iš tiesų chaotiškas ir kad gal ir yra planas kiekvienam iš mūsų, tačiau iki tol, kol ateis tam laikas, aš gyvensiu gyvenimą džiaugsmu.

Tu supranti, kad tokie dalykai kaip praeitis ir ateitis neegzistuoja, egzistuoja vienintelis dalykas - čia ir dabar. Tu pradedi jausti tą laisvę, kurią buvai uždaręs taip ilgai savyje, kuri tau suteikia stiprybės bei vilties ir džiaugsmo. Tačiau galiausiai tu susivoki, kad tuo metu, kai tamsuma užklupdavo netikėtai, tu dėjai dideles pastangas atrasti šviesą, kai pamiršdavai svarbiausią, kad tu ir esi ta šviesa.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Šis rašinys skirtas konkursui „Kai užpuola liūdnos mintys, aš...“. Prašome skaitytojų – pasidalinkite geros nuotaikos receptu: ką darote, kai užklumpa liūdnos mintys, ką pasiūlytumėte daryti tiems, kurie niekaip negali pamiršti blogos nuotaikos? O gal galite pasidalinti istoriją, kaip praskaidrinote dieną kitam?

Už pozityvumą ir pagalbą nusišypsoti kitiems skirsime prizus! Trys skaitytojai, pasidalinę geriausiais puikios nuotaikos receptais ar istorijomis, kaip jiems pavyko praskaidrinti dieną sau ar kitiems, gaus po vieną knygą - Česlovo Milošo „Abecėlė“, Radeko Sikorskio „Šventųjų pelenai“ ar Aurimo Švedo pokalbių su Petru Repšiu knygą „Piešimas buvo tarsi durys“.

Receptus ir istorijas prašome siųsti el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuotaika“ iki lapkričio 5 d.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (2)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (409)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (931)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2705)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...