Esu 38 metų vyras, 2012 m. persikėlęs gyventi į Didžiąją Britaniją. Emigravau ne dėl to, kad nenorėčiau gyventi Lietuvoje, bet ten tiesiog buvo daugiau galimybių ir norėjosi išbandyti save naujoje vietoje. Dabar esu tokio amžiaus, kai reikia labai rimtai pradėti žiūrėti į ateitį. Per šiuos ir ateinančius metus noriu apsigyventi būste, kuriame gyvensiu visą gyvenimą, pradėti kurti šeimą, galvoju ir apie nuosavą verslą. Tik dar nežinau, kurioje šalyje tai daryti...

Čia ir prasideda mano ir ne tik mano, bet ir kitų pažįstamų emigrantų problemos. Norėtųsi grįžti į tėvynę – ten šeima, ten šiaip ar taip namai. Didžiojoje Britanijoje finansiškai gyventi geriau, bet iš mano patirties daugelis po kažkiek metų vis tiek nori grįžti į tėvynę. Tik problema tokia, kad, nepaisant aiškinamų norų mus susigrąžinti, valstybė daro viską, kad nutrauktų bet kokius emigrantų ryšius su Lietuva. Apskritai sunku suvokti, ar politikai supranta, kaip atrodo eilinių žmonių gyvenimas?

Visų pirma, visiems buvo gerai žinoma privalomojo sveikatos draudimo skolų istorija. Ramiai sau gyvenom ir tada paaiškėjo, kad esame už kažką valstybei skolingi – nei kas nors paaiškino už ką, nei bandė suprasti realią situaciją. Svarbiausia, kad mums buvo prirašyti sumą, nes Lietuvoje emigrantai laikomi treninguotais chuliganais, kurie neturi jokių teisių į paaiškinimus ar supratingumą.

Tada prasidėjo kalbos apie privačiai sukauptų pensijų grąžinimą į „Sodrą“ ar kažkokį rezervą. Imkime mano pavyzdį. Aš turiu juose santaupų, nes buvau atsakingas ir pasirūpinau tuo, kai tik galėjau. Tada buvo sakoma, kad čia labai gera sistema. Taupiau taupiau ne vienerius metus, o dabar tos mano santaupos nueina kažkur ir niekas nežino kur? Jau ir taip atlyginimai maži, mokesčiai dideli ir žmonės bėga į kitas šalis. Tai Vyriausybė dabar dar atims ir santaupas? Įdomu, kas tada norės toje Lietuvoje gyventi.

O kur dar šimtą metų vis sukiojamas dvigubos pilietybės klausimas. Visose Vakarų valstybėse problema jau senų seniausiai išspręsta, tik Lietuva kratosi. Nesuprasi, kodėl čia šis klausimas toks svarbus, bet kažkodėl šimtą kartų išdėstyti normalūs argumentai politikų neįtikina.

Dabar pažiūrėkime į visus šituos klausimus iš emigranto perspektyvos.

Tu išvažiuoji iš savo šalies, už tai tau išrašoma paslaptinga skola, suprask, bauda, tada atimami tavo sukaupti pinigai ir niekam nerūpi, kiek tu dėl jų dirbai ar ką planavai. Ir galiausiai nepaliekama jokio šanso kurti šeimą su žmonėmis, kuriuos sutikai emigravęs. Daug mano pažįstamų turi britų ar kitų tautybių žmonas, merginas, ir jų šalys leistų jų vaikams turėti abiejų tėvų pilietybes, o va mums tai neįmanoma.

Taigi, apie kokį grįžimą galima kalbėti? Dėl jokio grįžimo niekas nepadaryta, priešingai, jis visais būdais stabdomas. Tarkime aš nuspręsčiau grįžti, tai pirma susimokėčiau skolą, tada turėčiau iš naujo pradėti kaupti ateičiai, o ir apie kažkokią šeimą su kitataute moterimi negali būti nė kalbos. Tai klausimas – kaip žmogus gali grįžti, kai valstybė kasdien daro viską, kad nukirstų su žmogumi paskutinius saitus?

Tikrai noriu, kad Lietuvoje būtų gera gyventi. Norėčiau kad niekada nebūtų reikėję išvažiuoti, bet tada čia buvo mažai galimybių. Praėjo penkeri metai ir kas pasikeitė? Dabar visi tik kalba, kaip pakilo kainos, o atlyginimai liko tokie patys. Ir panašu, kad Vyriausybė tik sako, kaip nori grįžtančių emigrantų, o iš tiesų biudžeto skyles kaišo jų pinigais. Anksčiau politikai daug šnekėdavo ir mažai darė, dabar daug šneka ir daro atvirkščiai – viena ranka kviečia į vidų, kita rodo, kaip iš mūsų namų jau viską išgrobstė.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo mintimis? Papasakoti apie gyvenimą emigravus ar po emigracijos grįžus į Lietuvą? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“ ir išreikškite savo nuomonę!