– Labas rytas, laikas keltis, – pasigirsta tylus mamos balsas anapus durų. Kaip visada tylus, tarsi nenorėtų iš karto pažadinti ar išvaikyti gražios sapno pabaigos.
– Aha... – atsakau mieguistu balsu, nors ir senai nemiegu, tik mintyse buvau paskendęs prisiminimuose... Prisiminimai nepaleidžia net prisėdus prie rytinio kavos puodelio, juk čia, šiuose namuose, praėjo mano paauglystė, mano kaip suaugusio žmogaus gyvenimo pradžia. Vėliau – didmiesčių vilionės tiek linksmybių, tiek darbo perspektyvomis, bandymai eiti savo gyvenimo keliu. O šiuo metu – emigranto duona.
Tačiau šie namai buvo ir bus ta gyvenimo užuovėja, ta ramybės ir saugumo oazė, į kurią gera visada sugrįžti tiek džiaugsmo, tiek nusivylimo kupina širdimi, kurioje esi visada laukiamas ir suprastas...
– Kava aušta, – sugrąžina mama į realybę. Taip, tikrai neturiu visos dienos kavos puodeliui išgerti.
– Kelintą valandą tau keltas? – skamba mamos klausimas. Dėl Dievo meilės, ir kam gi reikėjo priminti, kad šiandien išvykstu, kodėl negalėjau dar bent sekundę pasimėgauti gražiais prisiminimais... Bet jau laikas... Laikas pradėti kelionę, nes ten, anapus Baltijos jūros, jau darbai laukia. Jau trys metai, kai bėgdamas nuo bado, skurdo tėvynėje, tą šalį vadinu savais namais...
Kas būtų, jei būčiau likęs? Nežinau, sunku nuspėti. Ko gero dirbčiau kur nors už minimalią algą, klausyčiau nuolatinių darbdavio priekaištų ir išnuomotame bendrabučio kambarėlyje stengčiausi sudėlioti savo pajamas ir išlaidas, kad „ištempčiau“ iki algos... Dabar tai nerūpi – turėdamas du darbus Norvegijoje jaučiuosi finansiškai stabilus ir užtikrintas dėl ateities...
Na ką, laikas judėti, pasakau kildamas nuo stalo. Pastebiu lengvą nerimo šešėlį mamos veide, kurio ji stengiasi neparodyti. Žinau, puikiai žinau, kad tai patys nelaukiamiausi mano žodžiai, ištarti šį rytą, bet ir man juos ištarti buvo labai sunku... Mama išeina, pereina kambarius tarsi kažko ieškodama. Peržvelgia lentynas, spintą, paima vieną ar kita daiktą vis klausdama, ar imsiu. „Tai šilta striukė, imk. Va, dar tavo batai žieminiai, megztinis šiltas“, – vis randa, ką pasiūlyti. „Nereikia, aš ten viską turiu, o tai kas reikalinga, aš jau sukroviau į mašiną“, – atsakau... Aunuosi batus. Staiga mama man ištiesia ranką, kažką smulkaus duodama.
– Čia kaimynė davė, liepė tau perduoti. Čia Agotos duona, saugo keliaujančius...
Mama, puikiai žinau tavo santykį su religija. Bet kaip reikia jaudintis dėl manęs, kad net ir netikint nusprendei imtis bet kokių priemonių, kad tik tavo vaikas būtų saugus...
– Ir paskambink ar parašyk, kai kelte būsi, – tęsia instrukcijas, kurių aš visiškai nesilaikau: pilu ataskaitas apie savo buvimo vietą ties kiekvienu stabtelėjimu, juk puikiai suprantu, kaip ji jaučiasi mano visos kelionės metu...
Atsisveikinu, sėdu į automobilį, užkuriu variklį. Mama stovi šalia, matau jos liūdnas akis ir tą menkutę, dirbtinę šypseną, kuri slepia tikrus išgyvenimus bei liūdesį. Bet ji šypsosi, tarsi sakydama: „Važiuok, viskas gerai, o aš paverksiu vėliau, kai niekas nematys...“
Pajudu. Išvažiuoju iš kiemo, bet nesuku į pagrindinį kelią – pavažiuosiu šiek tiek ramiu aplinkkeliu, darau taip nuolat, nes emocijų sankaupa greitai išsiverš – tą puikiai žinau... Iš tiesų, kaip šiuo metu sunku nugalėti tą norą apsisukti, parlėkti atgal ir pasakyti: „Apsigalvojau, velniop tą emigranto gyvenimą, tuos pinigus“... Žinau, mamos sveikata nėra ideali – kas žino, kada kas nutiks... Ar neprakeiksiu tos šalies ir pirmiausiai savęs paties, jei tą akimirką būsiu už tūkstančių kilometrų, ar galėsiu sau kada atleisti, kad nepasakiau: „Mama, esi man brangus žmogus“. Ko verti tie pinigai, kai reikia skaudinti artimus žmones? Bet važiuoju toliau...
Kai kurie sako, kad emigrantai yra silpnavaliai bailiai – niekada su tuo nesutinku. Reikia būti itin stipriu, pirmiausiai, kad pasiryžtum daryti permainas savo gyvenime, antra – kad išgyventum tokias išsiskyrimo akimirkas... Puikiai suprantu, kad tokia situacija dažna beveik kiekvienoje šeimoje – retai kur rasi šeimą, kurioje nebūtų emigravę sūnūs, dukros, vyrai ar žmonos, broliai ar seserys... Puikiai suprantu, kaip jaučiasi mama, lydėdama akimis savo sūnų ir suprasdama, kad ilgai jo nematys, kiek nerimo, kiek ašarų jos akyse ir širdyje... Nelengva ir išvykstantiems...
Nesmerkite mūsų dėl tokio pasirinkimo, daugelis liktų tėvynėje, jei tik galėtų pakankamai uždirbti ar įgyvendinti savo svajones ar sumanymus. Deja, eilinį kartą tenka skaityti komentatorių, pasidalijusių į dvi priešingas stovyklas, karus... O mūsų tiek mažai, tad gal draugaukim, o ne kariaukim... Nubraukiu nuriedėjusią ant skruosto ašarą...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kviečiame išvykusius, grįžusius, gyvenančius Lietuvoje pasidalinti savo patirtimi ir istorija. Dalinkite mintimis, ką veikiate užsienyje – studijuojate, dirbate? Pasidalinkite, ar tikrai išgyvenimui išleidžiate daugiau nei Lietuvoje, kaip užsidirbate.
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: