Graudi emigrantės istorija: vienatvė spaudžia širdį

 (45)
Seniai pastebėjau, kad man kažkas darosi ne taip: klaidos, greitas gyvenimo tempas, mieguistumas, valgio ir miego trūkumas mane persekioja tiesiog kiekvieną dieną.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Dabar – ir atminties trūkumas, nesupratimas, nesusikaupimas, galva sunki tarsi ten būtų akmenų prikrauta, norint ką nors pasakyti kitam, tai sau kartoju gal 5 kartus, ir vis tiek pasakau tai, kas tuo metu šauna į galvą. Susinervinu iškart, kai žmogus manęs nesupranta iš vieno pasakyto žodžio.

Man tuoj bus 36-eri, sveriu 50 kg, ūgis – 1,69 m. Mane tai nervina – noriu priaugti svorio, bet tai užburtas ratas: gyvenimo tempas, sunkokas darbas – vieną dieną persivalgai, kitą pabadauji...Esu viena tarp svetimų – nėra artimo žmogaus: tėvai mirė, brolis alkoholikas, mažas sūnus su tėvu auga, yra dvi pagyvenusios tetos, kurios domisi mano gyvenimu, bet su jomis negaliu būti atvira, jos nesupranta ir skaito moralus

Šiuo metu gyvenu Didžiojoje Britanijoje, nuomojuosi kalbą pakistaniečių šeimoje. Anglų kalba prasta, draugų neturiu, tik pažįstamą, kuris padėjo man čia įsidarbinti, susirasti gyvenamąją vietą. Jis už mane vyresnis. Lyg ir būtų viskas gerai – negeriantis, nerūkantis, sveikai maitinasi, bet jis pripratęs prie vienišo gyvenimo ir artimiau į jį, nors to norėčiau, manęs neįsileidžia.

Tuomet man norisi kaip ir seniau lakstyti į pasimatymus, nors iš to neturiu jokios naudos: išleidžiu pinigų, nes reikia pasipuošti, vis perku naujus rūbus – tuomet jaučiuosi gerai susitikusi su nauju vyriškiu. Jei tai ne pirmas pasimatymas, o vyras simpatiškas ir man patinka, antrasis baigiasi lovoje, o tuomet iš jo pusės būna pabaiga, o man – psichologinė trauma, nes tikėjausi kažko daugiau.

Kvaila – kažkuriam laikui „užsidarai“, po to nuo vienatvės vėl „važiuoja stogas“ ir vėl ieškai pažinčių, o pabaiga tokia pati: stresas, pyktis ant savęs, nenoras gyventi, nes nesuprantu, kodėl man nesiseka. Baimė, stresas, nerimas, pyktis, pavydas mane graužia. Tarsi viskas gerai – turiu darbą, turiu pinigų, turiu žmogų, kuris nors ir per atstumą, rūpinasi ir padeda. Esu sveika moteris, bet nemoku valdyti savo emocijų. Greitas susijaudinimas, paraudimas bendraujant – viso to negaliu valdyti ir mane tai stumia į uždarą gyvenimą. Jaučiu, kad nykstu - kaip suimti save į rankas ir išeiti iš to užburto rato?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kol šventinėse reklamose rodomos zujančios laimingos šeimos, draugų būriai ir mylimieji, realybėje artėjančios Kalėdos ar Naujieji metai ne visuomet teikia tiek džiaugsmo. Kartais prie šventinio stalo tenka sėsti ir vienam, o priežasčių tam – ne viena.

Vieniši gali jaustis išvykėliai, neturintys progos grįžti namo į gimtinę, netekties skausmą išgyvenantys, išsiskyrę ar tiesiog tie, kuriems praėjusiais metais tiesiog nepasisekė... Prašome Jūsų pasidalinti savo istorija ir patarimais, kaip artėjančias šventes ir vienam sutikti be kartėlio širdyje.

Pasidalinkite istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ iki gruodžio 23 d.

Laukiame tekstų ir praėjusios savaitės temai „Šventė, kuri pakeitė mano gyvenimą“. Žybsint lemputėms, skambant kalėdinėms dainoms ir pokšint šventiniams fejerverkams ne vieną užplūsta prisiminimai. Šis ypatingas šventiškas žiemos laikotarpis atneša ir atradimų, ir praradimų – įsimylėjimai, išsiskyrimai, netikėtos žinios, pažintys ir dovanos neleidžia švenčių pamiršti dar visus metus. Prašome Jūsų - papasakokite apie Jums ypatingą šventę. Šventę, pakeitusią Jūsų gyvenimą.

Mintys gali suktis ir apie snieguotas vaikystės Kalėdas, ir apie tą vakarą, kai prie stalo teko sėstis vienam... Galbūt šventėje sutikote Jums svarbų žmogų ar tapote liudininku, kai išmušus dvylikai pirmąją Naujųjų metų naktį išvydote ką tik susižadėjusių žmonių džiaugsmą? O gal atvirkščiai – artėjančios šventės Jums primena skaudų praradimą ir visai nelaukiate Kalėdų ar Naujųjų metų?

Pasidalinkite istorijomis artėjant šventėms. Jas siųskite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šventė“ iki gruodžio 30 d. Įdomiausio teksto autoriui padovanosime dvi knyga – G. Čiplytės „Ir aš buvau Afrikoje| bei B. Harden „Pabėgimas iš lagerio nr.14“.

Primename, kad DELFI Piliečio rubrikoje publikuojamų tekstų autoriai kiekvienos savaitės pabaigoje gali gauti ypatingą prizas už geriausią istoriją, pranešimą apie įvykį ar puikiai pateiktą nuomonę!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (2)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (412)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (931)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2705)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...