Dar vienu, su šia tema susijusiu Antano Bakšio straipsniu dalinosi mano feisbuko draugai, jų draugų draugai, dėl prastos švietimo sistemos plūdo pasipiktinantys komentarai, kurie garbino A. Bakšį už drąsa prabilti. Taip, pagerbti šį verslininką galima, daug pasiekęs vaikinas, bet, mano nuomone, kalba juodai pro šalį.
Į postringavimą kaip Lietuvoje sunku ir blogai galiu atsakyti trumpai – BENDRAS IŠPRUSIMAS, IŠSILAVINIMAS yra būtinas kiekvienam. Ir visai nesvarbu, dirbi silkių ceche ar užimi aukštą postą. Kodėl? Nes intelektualus žmogus niekada netaps religijos fanatiku, vagimi, totalitarizmo šalininku, o jei kalbant žemiškiau – netolerantišku viso pasaulio piliečiu. O Lietuvos mokyklų sistema būtent padeda (jei ir pats jai padedi) pastatyti stiprų pagrindą protingam žmogui, daug išmanančiam ir niekada neapgaunamam telefoninių sukčių. Na, nes dar nežinau atvejų, kai išsilavinęs žmogus rašytų pareiškimą, kad pats pervedė gyvenimo santaupas anūkui, kurio, beje, neturi.
Mūsų mokslo sistema padeda pagrindą netapti tuščių įrašų socialiniuose tinklapiuose auka, su svetimo automobilio nuotraukomis ant viršelio. Suteikia progą išmokti kaip tapti ne tuo, kuris nusukinėja galvas viščiukams, bet tuo, kuris tiems sukinėtojams pirštu bado, į kurią pusią sukti. Ir nežinau išsilavinusios moters, kuri skųstųsi, kad „ją vyras tik muša, gi pati kalta“. Protingas žmogus žino, kad tikimybė, kad tu gimsi, buvo viena iš keturių šimtų trilijonų, tad niekada nenorėsi gyvenimo praleisti tik gerai.
Taip, mes mokomės logaritmus, diferenciacijas, Prancūzijos karus, kurių nesimoko patys prancūzai. Verkiat klausdami „Koks tikslas“? Tikslas būti protingesniems už kitus, nes dalykų mokymasis, visų pirma, lavina atmintį, matematinių formulių naudojimas – loginį mąstymą. Ir gali būti menininku, gali būt pardavėju, o gali ir visai niekuo nebūti, bet sveikas, funkcionuojantis ir daug sugebantis protas reikalingas visiems, nors tu ką.
Dar vienas dalykas – mokykla nestato į rėmus, nežlugdo jaunųjų menininkų, nes jei tu tikrai toks, tavęs nesužlugdys net sistema. Mokykla pastato į vietą, nuleidžia ant žemės. Tu keturis metus studijuodamas pieši natiurmortą iš keturių pusių, o paskui skundiesi, kad valstybė neturi tau vietos. Taip, neturi. Ir aš mylių meną, dailę labiau nei ką kitą, bet būkim realistais, pirma turi kažką duoti, kad gautum. O jei nori kažko pasiekti, kartais turi daryti netgi daugiau, negu tau moka.
Aš nesakau, sistema turi spragų. Pavyzdžiui, aš padaryčiau privalomas etikos pamokas, nuo pirmos iki pat dvyliktos klasės. Nes tai, ką mokomės ten, – moralė, individuali stiprybė, pasitikėjimas ir blaivus mąstymas yra visa ko pagrindas, su kuriuo, aišku, reikia derinti ir kitus, įvairiapusius dalykus. Dar įtraukčiau pamoką, kurioje mokytų, kaip susimokėti už butą, nes aš abiturientė, tačiau vis dar nesuprantu, kaip tai daroma.
Jei galėčiau, aiškinčiau, kaip veikia ekonomika ir kaip netapti jos auka, kaip nenukentėti nuo to, su kuo kasdien susiduriame. Ir aš neleisčiau nei vienam baigti 10 klasių, kurie rašo „neišsivaizduoju“ ar „jei“ vietoje „jai“, nes, man atrodo, raštingumas yra tiesioginis proto atspindys. Griežta, visapusiška mokymosi sistema ugdo išsilavinusius, ne naivius, pasaulį pažinančius žmones. Neatmetu praktikos ar (...) mokslo šakų svarbos, bet tai, ką suteikia įsisavinti mūsų švietimo sistema, yra privalomos ir šiek tiek daugiau nei elementarios žinios, dėl kurių kiekvienam besidominčiam žmogui galiu tik paploti.
Iš tiesų, negaliu kalbėti už visus Lietuvos moksleivius, galbūt taip optimistiškai žvelgiu tik dėl to, kad turiu progą mokytis tokioje gimnazijoje, iš kurios išeisiu ne tik formaliai atbuvusi, bet jos dėka – subrendusi. Galbūt kitų mokyklų mokytojai tikrai muša moksleivius kaskart jiems pasakius savą mintį ar paraštėje nupiešus amžino variklio eskizą, bet, visų pirma, būkim sąmoningi ir vietoj kvailo vaikymosi pasipiktinančių minčių kaip pas mus blogai, pakelkim užpakalius ir iš tiesų ką nors padarykim.
Man atrodo, nevaidinkim aukų. Galiu pasakyti iš savo patirties – mokausi stiprioje gimnazijoje, į kurią patenka daugiausiai aukštą vidurkį turintys moksleiviai, tad faktas, kad krūvis ir spaudimas nemaži. Bet net ir tokioje aplinkoje norint ir mokant planuoti laiką, atrandi akimirką pavalgyt, susitikt su draugais, kartais visai nieko neveikti, ko retai, bet tikrai norisi, ir įgyt gerą išsilavinimą. Nesu ypač gabi moksluose, viską pasiekiu darbu, turiu tas pačias 24 valandas, vidutinę sveikatą, bet mano pasiekimai moksle – aukšti, gyvenu gerą socialinį ir asmeninį gyvenimą (…).
Aš sutinku, kad yra moksleivių, kurie persistengia, kurie nualpsta nuo per didelio krūvio. Mano gimnazijoje kasmet atsiranda keli abiturientai, kuriems prireikia tiek medikų, tiek psichologų pagalbos ir tokie žmonės visai nėra skysti, gal labiau perfekcionistai.
Bet toks kraštutinumas jau asmeninė psichologinė problema, juk šimtai kitų mokinių baigia mokyklą puikiais rezultatais ir, nepatikėsit, bet vis dar neišėję iš proto. Nebijau, kad su mano nuomone daug kas nesutiks, bijau, kad daugelis net nesupras. O va ko nekenčiu labiau už neraštingus žmones, tai tik sarkazmo ir hiperbolių nesuprantančių individų. Tai tiek.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!