Netrukus, būnant dvidešimties, sutikau savąjį. Pagyvenusi atskirai sugebėjau visai šauniai atsigauti ir netgi įsileisti į galvą mintį, kad galėčiau į vestuves pakviesti ir kelis giminaičius. Kodėl? Dabar jau žinau, kaip kvaila tai buvo, bet... Dvidešimt metų dar ne tiek, kad suvoktum, kad su kai kuriais žmonėmis santykius reikia nukirsti kirviu.
Taigi, visa šventė buvo sugadinta. Mudu, jaunieji, buvom pamiršti, kalba sukosi tik apie mišraines, bulvių košes ir „kažkokius gyvius lėkštėje, gal dumblius“. Tetulės aptarinėjo savo kaimynų gyvatvores, bobulės – savo hemorojų. Taip taip, žinau, turėjau tai numatyti, bet žinot... Buvau tokia laiminga, kad tiesiog norėjau pasidalinti džiaugsmu su visais.
Viskas baigėsi mirtinomis išgertuvėmis, kaip ir dera kaimui. Greitai pusė nebesiorientavo, kur yra, ir kad įvyko kažkokia santuoka, nė neatsiminė.
Visa laimė, kad Manasis rado išeitį. Paskambino keliems draugams ir įsisiūlė į svečius, į bendrabučio kambariuką (kodėl jie nebuvo pakviesti, nesvarbu, atskira tema).
Taigi, apie vidurnaktį su taksi atvažiavome prie eilinio apšepusio bendrabučio ir pakilome į draugų aukštą – aš vis dar su vestuvine suknele, apsiašarojusi dėl savųjų degradų kiauliškumo.
Vis dėlto, gyvenime taip jau būna, kad geriausi dalykai nutinka netikėtai. Pirmąją savo naktį praleidau studentų kambaryje su pirmą kartą matomais vaikinais, bet viskas buvo taip smagu! Išjungėme šviesas ir tiesiog kalbėjomės sėdėdami tamsoje daugybę valandų. Kažkurią akimirką vyras su dviem draugais buvo išėjęs nupirkt užkąsti į visą parą dirbančią parduotuvę, likau su tokiu droviu informatiku, bet šauniai susidraugavom ir dabar esam geriausi draugai. Kas galėjo pagalvoti, kad viskas taip mielai baigsis?
Šiaip ar taip, tai laimingas atsitiktinumas, o būsimoms nuotakoms patariu atidžiai apgalvoti svečių sąrašą. Kuo mažiau giminių, kuo daugiau draugų. Ir ne atvirkščiai! Pažįstu dar porą nuotakų, kurios per naivumą įsileido „kiaulę į bažnyčią“, tai paskui teko girtuokliui tėvui aiškintis dėl rūtų vainikėlio, o vemiančiam dėdei priminti, kad svečiui nemandagu šeimininką išvadinti „vergu negru“.
Apskritai, jei kas nors bando įsiprašyti, iš principo neįsileisite. Tai jūsų šventė, ir niekas neturi teisės jos gadinti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Vestuvės – laimingiausia gyvenimo šventė? Deja, ne visiems. Po to, kai DELFI skaitytoja prisipažino, kokią skaudžią išdavystę jai teko patirti per svarbiausią savo gyvenime dieną – aptikti jaunikį su savo drauge kompromituojančioje situacijoje, apie nemalonią patirtį prabilo ir keletas kitų DELFI skaitytojų.
Klausiame Jūsų – ar iš tiesų vestuvės nutinka tokių nemalonumų? Papasakokite apie savo patirtį šioje šventėje – kokių įdomybių pastebėjote, kas patiko, kas nelabai, ko šiuolaikinėms vestuvėms trūksta, o ko – per daug? Patarkite vestuves rengiantiems jauniesiems!
Kviečiame Jus pasidalyti patirtimi!
Vienam konkurso dalyviui, kurį išrinks redakcija, atiteks R.D. Wingfiled knygos „Atkaklusis Frostas“ ir „Frosto naktis“. Savo patirtimi kviečiame dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vestuvės“ arba čia iki kovo 31 d.